Naujienos

Kard. Sigitas Tamkevičius: pal. Teofilius ir Eucharistija (2020-06-14)
Pamokslas sakytas Kaišiadorių katedroje birželio 14-ąją - Liturgijoje minit palaimintąjį Teofilių ...

„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų“ (Įst 8,2-3).

Šis Įstatymo knygoje užrašytas Dievo žodis apibūdina Izraelitų tautos labai reikšmingą gyvenimo atkarpą – keturiasdešimt metų trukusį ėjimą į laisvę. Tai buvo sunkūs, bet viltingi metai; reikėjo atsikratyti vergo mąstysenos bei įpročių, ir išmokti visiškai pasitikėti Dievu. Laisvu tampama tik tuomet, kai dėl siekiamo tikslo pasiryžtama pakelti visus sunkumus, o tai įmanoma padaryti tik pasitikint mus lydinčio Viešpaties globa.

Mūsų gyvenimas žemėje yra kelionė į laisvę, kurios pilnatvę surasime tik dangaus Tėvo namuose. Tik tenai būsime pilnai laisvi, tik ten mūsų nepančios nuodėmės sužeista kūniškoji prigimtis. Tačiau ši žemiškoji kelionė dažnai būna ne ką lengvesnė už tą, kurią turėjo įveikti izraelitai, keliavę iš vergijos į laisvę.

Šiandien minime Lietuvos Gedulo ir Vilties dieną, o taip pat palaimintąjį Teofilių ir jo nueitą erškėčiuotą gyvenimo kelią. Špalernos kalėjimas Leningrade, Solovkų lageris Rusijos šiaurėje, katorga Lodenoje Pole miškuose, septyneri metai Vladimiro kalėjime, tremtis Mordovijoje, pagaliau tremtis ir mirtis Šeduvoje – toks buvo palaimintojo Teofiliaus gyvenimo kelias, 24 metus praleistas dideliuose išbandymuose, bet drauge gražaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu kelias.

Palaimintasis Teofilius atstovauja šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, kurie po 1940 m birželio 15 – ąją prasidėjusios Lietuvos okupacijos, ėjo per kalėjimus, lagerius ir Sibiro tremtis. Anuomet buvo galima pasitikėti ir atsiremti tik į Dievą. Daugelis mūsų tautiečių taip ir darė, todėl birželio 14 – oji liko ne tik Gedulo bet ir Vilties diena.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas nestokoja valandų, dažnai net metų, kai slegia koks nors sunkus kryžius. Dažnai gyvenimas būna sunkiai pakeliamas, ir vargas žmogui, jei jis neturi į ką atsiremti. Jėzus žinojo, kokį kelia mums teks nueiti ir, mus mylėdamas, surado būdą mus tame kelyje stiprinti. Jis kvietė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28).

Prieš savo mirtį pakvietęs mokinius į aukštutinį kambarį, Jėzus kalbėjo apie Gyvąją Duoną, kuria bus jo Kūnas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51).

Šiame kambaryje Jėzus įsteigė Eucharistiją, slėpiningu būdu pasilikdamas po trapiais duonos ir vyno pavidalais, kad taptų mūsų kelionės maistu, ir lydėtų mus tiek džiaugsmingais, tiek sunkiais mūsų gyvenimo keliais. Jėzus davė mokiniams valgyti duoną ir gerti vyną, sakydamas: „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano Kūnas“ Ir: „„Imkite ir gerkite iš jos visi: tai yra mano kraujo taurė, naujosios ir amžinosios sandoros kraujas, kuris bus išlietas už jus ir daugelį nuodėmėms atleisti“ (Mt 26,26-28).

Šiandien švęsdami Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, atnaujiname savo tikėjimą į šį Dievo meilės slėpinį, su kuriuo kartais apsiprantame, ir per retai juo pasinaudojame.

Solovkų lageryje pal. Teofilius ir kiti kunigai keldavosi naktį ir kalinių barako palėpėje švęsdavo Mišias. Kai reikėjo pakelti kalinimo negandas, nuteistieji jėgų sėmėsi iš Eucharistijos.

Galiu iš savo asmeninės patirties paliudyti, kokia svarbi buvo Eucharistija, kai kalėjau KGB kalėjime. Per pusmetį buvo daugybė tardymų, kurie trukdavo iki septynių valandų. Sugrįžęs po tardymo kartais jausdavausi išsunkta citrina, bet pusvalandis praleistas švenčiant Mišias vėl atgaivindavo ir padėjo nepalūžti.

Vladimiro kalėjime septynerius metus palaimintasis Teofilius neturėjo galimybės aukoti Mišių auką, ir galėjo su eucharistiniu Jėzumi vienytis tik dvasiniu būdu. Jis tai ir darė. Šis kasdienis dvasinis bendravimas išugdė palaimintojo širdyje troškimą nuolat būti su eucharistiniu Jėzumi. Todėl tarnaudamas prie šv. Mikalojaus bažnyčios, jis įvedė nuolatinę – dieną ir naktį vykstančią - Švč. Sakramento adoraciją.

Mes taip pat ne visada, kada norėtume, galime priimti šv. Komuniją ar adoruoti Švč. Sakramentą, tačiau visada galime daryti tai, ką darė palaimintasis Teofilius. Pavyzdžiui, vakare, ruošdamiesi nakties poilsiui, galime mintimis nukeliauti į savo bažnyčią ir valandėlę pabūti su savo geriausiu Bičiuliu, galinčiu mus pastiprinti ir norinčiu lydėti mus gyvenimo kelionėje.

Dar yra vienas puikus būdas namuose adoruoti Eucharistiją - tai interneto pagalba nukeliauti į Gailestingumo šventovę Vilniuje ar į kurią kitą žymesnę pasaulio šventovę, pavyzdžiui, Lurdą, Fatimą, Gvadalupę, kur vyksta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija, ir valandėlę praleisti Jėzaus artumoje.

Šiandien Dievo Kūno ir Kraujo šventėje dėkokime Dievui už jo meilę, padovanojusią mums dangiškąją Duoną - Eucharistiją, ir leiskimės šios Kristaus Kūno Duonos būti nuolat maitinami.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių katedra

« atgal