Naujienos

Kodėl Bažnyčios nuosavybė dar neįteisinta?

2004 m. spalio 27 d. į Kaišiadorių vyskupijos kuriją kreipėsi D. Baranauskaitė, Alytaus regioninės televizijos ir „Dainavos žodžio“ žurnalistė, ir pateikė klausimą: „Kodėl Bažnyčios nuosavybė dar neįteisinta; priežastys?“ Į šį, o ir kitus šia tema klausimus atsako Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris.

Kaišiadorių vyskupijoje parapijoms priklausanti nekilnojamoji nuosavybė – bažnyčių pastatai, klebonijos ir kiti statiniai, statyti iki 1940 metų, – pradėta įteisinti (valstybės nustatyta tvarka) 2003 m.; naujai statyti pastatai buvo įteisinti anksčiau, pavyzdžiui, Ryliškių bažnyčia (Alytaus raj.), statyta 1994 m., buvo įteisinta 1996 m. (2003 m. ši registracija buvo peržiūrėta, mat parapijai juridinio asmens statusas buvo suteiktas tik 1997 m.), taip pat pirkti ar parduoti statiniai.

Kodėl ne anksčiau?

Pirma priežastis: iki 1940 m., ypač kaimų vietovėse, Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje priklausančių statinių valstybinė (vadinamoji „teisinė“) registracija iš viso nebuvo vedama. Geriausiu atveju buvo įteisinama žemė. Tuo metu niekam nekilo abejonių, kam šie pastatai priklauso, kadangi jų nuosavybės registraciją, t.y. inventorizaciją, tvarkė pati Bažnyčia.

Antra priežastis: iki 1997 m. Katalikų Bažnyčios religinės bendrijos ir bendruomenės neturėjo valstybės suteikto juridinio asmens statuso, todėl nežinia, ar teisinė registracija, objektyviai žiūrint, iš viso buvo galima. Pavyzdžiui, kieno vardu anuomet galėjo būti įregistruota Alytaus šv. Liudviko parapijos bažnyčia? Juridinio asmens vardu – tikrai negalėjo, nes jo nebuvo, o fizinio – būtų nei šis, nei tas. Tik sovietmetį kai kurie Bažnyčiai priklausantys statiniai buvo registruojami privačių asmenų vardais, kadangi kitokia registracija buvo negalima – Bažnyčia neturėjo valstybės suteikto juridinio asmens statuso.

Ir dar. Sovietmečio pradžioje nacionalizavus bažnytinius pastatus, formaliai jų priklausomybė buvo perduota kitiems asmenims, dažniausiai juridiniams, kaip antai Liaudies deputatų taryboms, kolūkiams ir t. t. Šitoje „teisinėje registracijoje“, kaip žinoma, Bažnyčia nedalyvavo, nei perdavė, nei dovanojo statinių. Galiausiai ši registracija šiandien vadinama neteisėta, todėl natūraliai kyla klausimas, ar būtina pačiai Bažnyčiai vėl įsiteisinti jai priklausiusius, bet neteisėtai nusavintus statinius?

Atgavus nepriklausomybę, dalis Bažnyčiai priklausiusių statinių, kuriais naudojosi kiti, Bažnyčiai prašant, buvo grąžinti. Juos Bažnyčia įsiteisino laikydamasi tuometinės teisinės registracijos taisyklių (jas nurodo Registrų centras) bažnytinės vyresnybės nurodytu pavadinimu. Kitais statiniais, nežiūrint kam jie teisiškai priklausė, Bažnyčia galėjo naudotis ir be registracijos, pavyzdžiui, bažnyčių pastatais. Be to, tik 1997 m. Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje valstybė suteikė juridinio asmens statusą (teik bendrijoms, tiek bendruomenėms), todėl iki šios datos buvo painumų dėl bendrijų ir bendruomenių pavadinimų bei jų teisinio statuso.

2002 m. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 7 straipsnį papildžius 2 dalimi („Religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiami nuosavybėn neatlygintinai jų naudojami šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypai“. Aktuali redakcija I-1607, 2003 12 18), Kaišiadorių vyskupas nurodė Kaišiadorių vyskupijos parapijų klebonams įteisinti (atlikti teisinę registraciją valstybės nustatyta tvarka) visus parapijoms priklausančius statinius parapijų (kaip juridinių asmenų) vardu, kadangi antraip nebūtų galimybės įteisinti parapijų vardu žemės sklypų prie statinių. Įstatymas aiškiai sako: tik tie, „kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių“, gali įsiteisinti žemę.

Šis procesas dar nesibaigė, kadangi iškyla nemažai problemų dėl dokumentų surinkimo, pavyzdžiui, iki šiol nepavyko išsiaiškinti, kaip Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo parapijos bažnyčia (katedra) atsidūrė Kaišiadorių rajono savivaldybės komunalinio ūkio žinioje. Vyskupijos kurijai (vyskupija, kaip bendrijai atstovaujanti institucija) pasiteiravus, ar minėta institucija turi šio objekto perdavimo – priėmimo aktą, buvo atsakyta, kad apie tokį net nėra girdėję. Tokiu atveju galimos dvi išeitys: teismas arba Bažnyčios aukštesnės instancijos liudijimas, jog statinys faktiškai visada priklausė parapijai, o teisinė registracija ėjo savo keliu, Bažnyčiai apie tai nieko nežinant. Tačiau tokio liudijimo ne visiems Registrų centro skyriams pakanka. Kita problema, jog tokia registracija nemažai kainuoja: jei sudėtume visų Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje priklausančių statinių, pavyzdžiui, bažnyčių pastatų teisinės registracijos išlaidas į vieną, gautųsi nemaža suma (šiuo metu Lietuvoje vien bažnyčių ir koplyčių yra apie 1000 statinių).

Be to, vis dar tikimasi, kad šių statinių, kurie buvo neteisėtai nacionalizuoti, juridiniai savininkai patys atliks teisinę registraciją ir perduos registracijos dokumentus Bažnyčiai. Čia reikia tik vieno – geros valios, kadangi elementariausias teisingumas rodo, jog perduodant nuosavybę kitam asmeniui (perkant, parduodant, dovanojant), dera sutvarkyti ir šių objektų teisinės priklausomybės dokumentus.

Ta pačia proga norisi paminėti, jog Katalikų Bažnyčia Lietuvoje iki 1940 metų turėjo ne tik statinių, bet ir žemės. Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupijai nuosavybės teise priklausė daugiau nei 2000 ha žemės. Ši nuosavybė anuomet Bažnyčiai buvo gyvybiškai svarbi: padėjo išlaikyti tarnautojus, vykdyti pastoraciją. Šiuo metu šia nuosavybe naudojasi nežinia kas, pavyzdžiui, Aukštadvario (Trakų raj.) parapijai priklausiusį žemės sklypą prie pat bažnyčios pastato, kuris prieina ir prie ežero, yra įsiteisinęs privatus asmuo. Tas pat pasakytina ir apie kitą Bažnyčiai anuomet priklausiusią, bet neteisėtai nusavintą ir iki šiol negrąžintą žemę.

Kaišiadorių vyskupijos kurija

« atgal