Naujienos

V.Maciukaitė: Tarp metodinio - racionalaus ir jausminio religingumo

1. Tikriausiai kiekvieno tikinčiojo rūpestis yra: kaip pasiekti šiuolaikinį žmogų tikėjimo klausimais, kaip prakalbinti jį, kad išgirstų Bažnyčios skelbiamą Gerąją Naujieną. Tai nuolat aktuali tema. Galbūt pravartu pasižvalgyti, kaip su mažėjančiu žmonių skaičiumi bažnyčiose tvarkosi kitos Europos šalys, kokiais būdais jos bando prieiti prie žmogaus, kas pasiteisina ir kas ne. Kadangi orientuojamės į Vakarus, einame Vakarų Europos pramintu keliu, susiduriame ir galbūt dar ateityje susidursime su panašiomis problemomis. Savaime suprantama, kiekvienas kraštas turi savo charakterį ir jis niekuomet nebus identiškas kitam kraštui, nors kartais ir tas vakarietiškas supanašėjimas ir labai bado akis. Bet vis dėlto nesinori kalbėti abstrakčiai, todėl kalbėsiu apie tai, kas man geriausiai pažįstama, su kuo daugiausiai teko susidurti, t. y. su Vokietija. Ir pati Vokietija nėra vienalytė. Skiriasi ne tik Rytų ir Vakarų, bet Šiaurės ir Pietų, o ir kiekvienas regionas turi savo specifiką.

O Vokietijos Bažnyčios situacija nėra džiuginanti. Žinome, jog ten katalikų ir evangelikų bažnyčioms priklauso apie 50/50 % tikinčiųjų, bet liuteronai patiria žymiai didesnių nuostolių. Bendrai paėmus daugiausiai žmonių paliko savo bažnyčias 2006 ir 2014 m. Priežastys įvairios. Kai kam nepatinka bažnytinė tvarka, bažnytiniai mokesčiai, kiti mėgina savo išėjimu atkreipti dėmesį į problemas, dar kiti pereina į kitą tikėjimą arba apskritai nustoja kuo nors tikėję.

2. Jeigu vokiečiams reikėtų įvardyti Lietuvos Bažnyčios ar visuomenės problemas, jie be abejo sakytų, kad pas mus (kaip ir daug kur Rytų Europoje) trūksta tvarkos, planų ir organizacijos. Jie mažai įvertins tai, kas mums yra brangu, bet matys tai, kas mūsų akyse atrodo kaip antraeiliai dalykai. Vokiečiams atrodo didžiausia problema tai, kad mūsų gatvės skylėtos, kad kažkas aprašinėjo visai naujo pastato sienas, kad per paskaitą suskambėjo kažkieno telefonas, bet retai kuris atkreipdavo dėmesį į gyvumą ir šiltumą žmonių tarpusavio bendravime, kurio niekas nesuplanavo ir nesuorganizavo.

Mus kai kurie dalykai iš pirmo žvilgsnio Vokietijoje sužavi: tai jų sugebėjimas susitarti, iš anksto viską suplanuoti ir įgyvendinti. Bet yra tendencijų, kurios mus, nuvykusius į Vokietiją (ypač pirmą kartą), šokiruoja. Ir reikia pastebėti, kad patiems vokiečiams, netgi tikintiems, tai yra labai įprasti reiškiniai. Jie taip užaugę, jiems tai yra normalu ir jie dėl to visai nepanikuoja. Iš kitos pusės yra ir tokių žmonių, ypač Bažnyčioje, mato problemas ir jas gana tiksliai įvardija. Tarkim, kad ir pats dabartinio popiežiaus pirmtakas Benediktas XVI, būdamas vokietis ir gerai suvokdamas Vokietijos Bažnyčios trūkumus, lankydamasis Miunchene, kritikavo kunigų gebėjimą teikti vien socialinę ir finansinę paramą bei dvasinės ir žmogiškos pagalbos teikimo trūkumą (į ką būtent atkreipė jo dėmesį Afrikos vyskupai). Čia nenorėčiau vardinti visų trūkumų, tai ir nėra mano tikslas – kritikuoti kitą šalį. Tiesiog norisi atkreipti dėmesį į tam tikras problemas, kurias tenka pastebėti ir kurios būtų lygiai taip pat neigiamos, jei jos rastųsi bet kurioje kitoje šalyje, neišskiriant ir Lietuvos. Vakaruose apskritai linkstama suabsoliutinti įvairias metodikas, kas neretai veda į bedvasiškumą, beasmenius santykius ir žmogaus pavertimą robotu, mašina.

Taigi net ir tie vokiečiai, kurie pastebi šią negatyvią slinktį, vis dėlto nelabai randa atsakymų į klausimą, kaip pasukti kitais keliais. Ir kone be išimties visiems savo sprendimams ieško metodo. Ir tokio metodo, kurį būtų galima taikyti visose situacijose, visais atvejais o, jį suradus, ramiai sau gyventi. Svarbu, kad viskas gerai funkcionuotų. Bet, kaip jau minėjau, iš akių pradingsta pats asmuo ir santykis su juo. Mėginama organizuoti ir perorganizuoti tik pačias struktūras, tikintis, kad tai duos norimų rezultatų, t. y. visa kita pasikeis savaime. Už visos tos metodikos neretai slypi gera valia ir troškimas prieiti prie šiuolaikinio žmogaus bei jį prakalbinti, padėti jam pasirūpinti ne tik šiapusiniu, bet ir anapusiniu gyvenimu.

Vis dėlto norėčiau parodyti, kad šitas tikslas, nors esame Kristaus kviečiami skelbti ir raginti, negali būti laikomas pagrindiniu. Tikrai krenta į akis, kad kunigai, matydami katastrofišką situaciją, tiesiog iš kailio neriasi, siekdami atsakyti į klausimą, kaip pritraukti žmones į bažnyčią. Netgi kiekvienas tikintysis pasaulietis manosi žinąs sprendimą ir visi vieni su kitais konkuruoja, kas pateiks geresnį pasiūlymą. Tik kartas nuo karto gana retai pasigirsta kokio paprasto kunigo ar vienuolio mintis, kad galbūt vertėtų pasimelsti ir atsakymo tikėtis iš Dievo. Ir išties, nelabai seniai įvairiose parapijose maldavimai už Bažnyčios atsinaujinimą buvo įtraukti į liturginę Šv. Mišių programą.

Ligi tolei svarbiausias atrodė socialinis problemų sprendimo būdas. Klebonai kiekvienas pagal savo supratimą įvairiais būdais viliojo žmones į bažnyčią, kad tik kuo daugiau jų ateitų. Vieni rengė šventes, duodami išgerti ir pavalgyti prie trankios muzikos, galvodami, kad tokiu būdu žmonės apsipras prie bažnytinės aplinkos, pamatys, kad ir kunigas yra toks pats žmogus, kaip ir jie. Bet žmonės į šventes mielai ateidavo, į bažnyčią – ne. Tokie bandymai nepasiteisino. Atvirkščiai, kai kuriam nors klebonui svarbiausiu dalyku būdavo malda ir bendravimas su žmonėmis, nors jis ir panaikindavo tokias šventes kaip karnavalas ir helovinas, žmonių į Mišias susirinkdavo akivaizdžiai daugiau. Kiti klebonai atsiliepdavo į žmonių susidomėjimu ezoterika, todėl į savo pasiūlą įtraukdavo jogą, meditaciją, chi-gong ir kitokias populiarias Rytų religijų praktikas. Bet nieko tai nepadėdavo. Atvirkščiai, net pakenkdavo, nes žmonės, kurie rimtai ieško Dievo, nusisukdavo nuo tokių parapijų, negaudami dvasinio peno. Dar kiti tiesiog dažnindavo pastoracinės tarybos ir kitokius posėdžius, dėl ko tik dar mažiau laiko likdavo sielovadai.

3. Reikia pastebėti, kad su sunkumu prieiti prie žmogaus susiduria ne tik Bažnyčia, bet ir visa visuomenė. Žmonės nėra atviri kam nors, nėra pajėgūs įsiklausyti. Bet kokia informacija prieinama internete, tv ir galimybė lengvai, greitai bei pigiai bendrauti su kitais žmonėmis visame pasaulyje, perkrauna jų galvas įvairiausiomis žiniomis. Neretai ir mokytojams mokyklose būna nejauku, kai mokiniai arba nerodo jokio susidomėjimo jų dalyku, arba jaučiasi viską geriau žiną už mokytojus, arba tiesiog lieja savo agresiją ant kiekvieno, kas pasipainioja jų kelyje. Dėl to ir dėl kitų panašių priežasčių dauguma žmonių tikrai jaučia nostalgiją praeičiai, manydami, kad anksčiau viskas buvo geriau ir žmonės bei jų tarpusavio santykiai buvo sveikesni. Ir jie bet kokia kaina nori susigrąžinti tuos prarastus dvasinius turtus. Vis dėlto toks aklas praeities kopijavimas atrodo dirbtinai ar mažų mažiausiai keistai. Tikėjimo srityje žmonės yra be galo jautrūs ne Bažnyčios skelbiamoms tikėjimo tiesoms, o Bažnyčios tarnų klaidoms, įsiklausydami tik į Bažnyčią ir tikėjimą kritikuojančias dokumentines ir diskusijų laidas.

Bažnyčioje galima pastebėti, kad yra tarsi susiformavusios dvi viena kitai gana priešiškos stovyklos. Ir netgi neslepiama, kad jos egzistuoja. Kai kurios parapijos save laiko labai moderniomis, priimtinomis žmonėms. Kunigams po pamokslų netgi plojama, nes jie sugeba užčiuopti laiko dvasią ir „žino“, kas patinka žmonėms. Bet ši sekuliari laikysena, neretai „užsikrėtusi“ liuteroniška dvasia, išprovokuoja kitų, labai radikalių, Bažnyčios senovę garbinančių judėjimų, kurie gali įgauti ir sektantiškų struktūrinių bruožų. Visais laikais, kai Bažnyčią ištikdavo tikėjimo krizės, kurdavosi panašios radikalios grupuotės, mėgindamos pasukti istorijos vagą atgal.

Taigi pakalbėkime konkrečiau apie abi grupuotes. Čia nesinorėtų kalbėti apibendrintai, o tik pateikti po vieną pavyzdėlį, kurie padėtų geriau įsivaizduoti, kaip atrodo šios tendencijos. Save laikantys pažangiais katalikais tariasi besivadovaujantys principu „sensus fidelium“ arba „sensus fidei“. Tikriausiai visiems žinoma, kad šis principas, berods minimas Dunso Scoto, reiškia tam tikrų tikėjimo tiesų ar religinių praktikų priėmimą ir patvirtinimą iš Bažnyčios hierarchų pusės, jeigu ji, be teologų įsikišimo plačiai paplinta Dievo tautoje. Šv. Dvasia veikia ir paprastų žmonių tarpe, duodama tam tikrų tikėjimo tiesų suvokimą. Taip nutiko, pavyzdžiui, su Marijos Nekalto prasidėjimo dogma. Kadangi žymusis vokiečių teologas K. Rahneris priminė šią seną praktiką apie Dievo tautos mokymo autoritetą, jo bendradarbis II Vatikano Susirinkime H. Vorgrimmleris vienoje iš savo paskaitų ją pritaikė taip, tarsi žmonių dauguma turėtų nustatyti, kas Bažnyčioje priimtina, teisinga ir tikėtina. T. y., jeigu didžioji dalis žmonių įsitikinę, kad vieni ar kiti dalykai yra geri, tam tikri pakeitimai yra būtini, tai būtina į juos atsižvelgti. O ko gi nori žmonės? Metų metais katalikų dienose ar kokioje kitose katalikiškose šventėse, susitikimuose su vyskupais, išreiškiami vis tie patys norai dėl celibato panaikinimo, moterų kunigystė ir pan. Tik ar šitie žmonės savo įsitikinimais tikrai priklauso Bažnyčiai savo širdimi, ar juos galima laikyti Dievo tauta?

Šį demokratinį tiesos taikymą praktikoje ne tik politikoje, bet neretai ir Bažnyčioje sąlygojo filosofinės tiesos sampratos kaita. Tarkim, šv. Tomas Akvinietis savo raštuose vartoja terminą „rationes aeternae“. Jis reiškia amžinus racionalius pagrindus Dievo sukurtoje tikrovėje, pažinius žmogaus protui. Tai yra tiesos grūdai – mūsų bendravimo pagrindas. Ši tiesa egzistuoja tarsi stogas virš mūsų galvų, kurio dėka mes tarpusavyje susikalbame. Vis dėlto šita tiesa, kurią jis apibūdino kaip mūsų žmogiškojo proto ir tikrovės atitikimą, nėra pamatuojama ir pačiupinėjama. Racionalistiniame amžiuje neegzistuoja tai, kas neregima. Mes galime suvokti tik vieną dalyką – ką mąsto mūsų protas. O ar jis atitinka tikrovę, to neįmanoma pasakyti, nes nežinome, kokia yra ta tikrovė. Tuomet kaip gi žinosime, ar teisingai ją atspindi mūsų protas? Juk pažįstame tik tikrovę mums, bet nežinome, kokia ji yra savyje. Ir tai jau ne filosofijos užduotis atsakyti į šį klausimą, nes tai beprasmis klausimas. Todėl L. Wittgensteinas savo veikalą „Tractatus logico-philosophicus“ ir užbaigia sakiniu: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai verčiau reikia patylėti“. Daug priimtinesnis mūsų dienomis mūsų dienoms atrodo J. Habermaso tiesos apibrėžimas, kuomet tiesa gimsta tada, kai laimi geriausias argumentas. Tai reiškia, kad diskusijos metu yra teisus tas, kurio argumentas geriausias, stipriausias, akivaizdžiausias. Tai šiek tiek primena demokratiją, nors čia laimi ne dauguma, o vienas žmogus. Bet šis tiesos apibrėžimas negali atlaikyti kritikos. Jei, tarkim, to geriausio argumento savininkas susirgs ir nedalyvaus diskusijoje, tuomet reikš, kad laimėjo antras pagal gerumą argumentas? Ir tuomet tiesa bus priklausanti nuo aplinkybių, todėl kintanti?

4. Yra kita, konservatyvioji grupė Bažnyčioje. Matant modernizmo problemas, visuomet kyla nostalgija seniems geriems laikams. Ir ne tik Bažnyčioje. Visoje visuomenėje galima pastebėti šias tendencijas. Žmonės ilgisi normalios šeimos, buvusių santykių, prarasto žmogaus naivumo ir paprastumo, kažkur dingusio pasitikėjimo vieni kitais. Ir ima aklai, bet dirbtinai kopijuoti praeitį. Jeigu vienas ar kitas kovotojas, visuomenės veikėjas išreiškia kokią nors mintį, kuri atitinka daugumos nuomonę, nuojautą, masiškai puolama tą mintį įgyvendinti. Vis dėlto, praradus rojų, jo jau nebesusigrąžinsi. O rojų tikriausiai praradome ne tą vienintelį kartą žmonijos aušroje. Jį prarandame daugybę kartų. Ir tik Dievas gali mus į jį sugrąžinti. O tą mėgindami daryti savo jėgomis, tik taikome prievartą sau ir kitiems.

Taigi radikalūs praeities mylėtojai visa savo esybe neapkenčia moderniųjų ir visai kitur ieško atsakymo į klausimą, kodėl tikėjimas neturi jokios reikšmės žmonių gyvenime. Vieni mėgina labiau susitelkti ir vieni kitus palaikyti, tokiu būdu apsisaugoti nuo ateizmo bangų, tiesiog dalintis tikėjimu ir jo išgyvenimu. Kiti ieško entuziazmo, Dievo pajautimo, aiškiai patiriamų stebuklų. Vieni sako, kad mūsų laikais nėra apaštalų, kiti – kad trūksta pranašiškos įžvalgos ir niekas nežino, kokiu keliu ir kur link einame. Norisi vedlių, kurie aiškiai viską pasakytų, kaip surėdytas pasaulis, kaip kokioje situacijoje elgtis, arba trokštama tiesioginės Dievo šviesos ir vizijų. Neretai iš šių, regis, nelabai blogų ketinimų ir troškimų gimsta sektos. Pats žodis „sekta“ yra kilęs iš kito žodžio „sektorius“, reiškiančio tam tikros neesminės detalės sureikšminimą ar netgi suabsoliutumą tikėjimo srityje. Vieniems iš sektų įkūrėjų atrodo, kad visos problemos kyla iš to, kad nuvertinome šabą, kitiems, - kad nesame pakankamai klusnūs autoritetams ar negyvename griežto asketiško gyvenimo. Tretiems – jog viskas išsispręstų, jei tik atsiskirtume nuo pasaulio ir išvengtume visų blogų jo įtakų. 5. Iš kur kyla visos šios problemos? Kalbantis su žmonėmis, tenka pastebėti, kad daugelis labai kenčia nuo vienatvės. Visuomenėje pagrindinis žmonių siekis yra geras gyvenimas, finansinis saugumas ir kitų pripažinimas, siekiant pasižymėti sporte, moksle ar kokioje kitoje gyvenimo srityje. Vokietijoje buvo atlikta apklausa, kokias vertybes žmonės vertina labiausiai. Pirmoje vietoje buvo „tvarka ir saugumas“. „Meilė“ – gal tiktai VIII-oje ar IX-oje vertybių skalės vietoje. Bet kuo labiau siekiama šių vertybių, tuo mažiau jų pasiekiama. Didėja išnaudojimas, daugėja psichinių susirgimų kaip perdegimai ( vadinami „burn out“) ir depresijos. Kaip bebūtų paradoksalu ir atrodytų nebūdinga vokiečiams, žmonės darosi jau nebepajėgūs tesėti pažadus. Taip pat ir vis labiau gailima pripažinimo kitiems, siekiant jo tik sau patiems. Žmonės niekam neturi laiko, tuo pačiu savo šeimai ir savo vaikams. Visas bendravimas vyksta tik iš reikalo ir jis visas normuotas. Tarkim, iš Amerikos atklydo mada laikytis taisyklės, kad norint parodyti, jog įsiklausei į kito žmogaus žodžius ir jį supratai, reikia pakartoti jo mintį. Nieko spontaniško nebeliko. Vaikai auga vieni, jausdami vis didėjantį spaudimą būti tobuliems. Deja šita dvasia yra visiškai persmelkusi ir vienuolynus. Neturėdami spontaniškumo, besijaučią atitrūkę nuo gamtos, vakariečiai mėgina kopijuoti kitas tautas arba metasi į ezoteriką, susiranda įvairius guru, kurie kaip tik ir siūlo išlaisvinti iš blokadų ir susivienyti su kosmosu. Kasmet iš ezoterikos uždirbama vis daugiau pinigų, sukasi milžiniškos sumos. 2000 m. Vokietijoje iš ezoterikos buvo uždirbta 9 milijardai eurų, 2010 jau 20 milijardų, o 2020 prognozuojamas net 35 milijardų eurų uždarbis. Ir tai palieka savo pėdsakus visuomenėje. Jau tapo labai sunku sutikti neezoterizuotą žmogų. Kai eilinė moteris rimtu veidu savo šunį vadina Šyvos reinkarnacija, negali patikėti, jog tai, ką girdi, realu, ir jau nebėra reta išimtis. Kiti, bėgdami nuo vienatvės ir nykumo jausmo, verčiau metasi į įvairias sektas negu eina į bažnyčią, nes tik taip gali pasijusti tarsi šeimoje, būti reikalingi kitiems, ypač tais atvejais, jeigu nepajėgia kaip lygūs su lygiais konkuruoti su kitais žmonėmis darbo rinkoje. Tenka pastebėti, kad neretai katalikų kunigai žvalgosi į šalis ir mokosi iš sektų pamokslininkų, kaip pritraukti žmones į bažnyčią. Vienur būna gera muzika, kitur – įvairūs rateliai ir daug bendravimo, dar kitur ieškoma transcendentinių išgyvenimų, ekstazių, kokios patiriamos sekminininkų bažnyčiose. Ir tikrai, kopijuojant kitų metodus, bent jau laikinai pavyksta prisivilioti žmones pas save. Tik ar ilgam? Na, o už Bažnyčios ribų, problemas taip pat mėginama išspręsti, semiantis patirties ir išminties, žvalgantis į visiškai kitokių kultūrų šalių gyvenimo būdą. Kai kuriose mokyklose vietoj fizinio lavinimo pamokų įvedama joga. O prieš pamokas vaikus bandoma nuraminti ir padėti susikaupti meditacijų pagalba. Taip pat ryški tendencija mokyklose, kai mėgindami prieiti prie mokinių, mokytojai imituoja paauglių elgesį ir kalbėseną, kad tik pasirodytų jų akyse „kieti“ ir būtų laikomi jų draugais. Bet vaikams reikia ne draugo iš suaugusiojo, o mokytojo, autoriteto, tėvo ir motinos. Tas pats galioja ir Bažnyčiai. Juk ir suaugusieji tikintieji gali būti tarsi vaikai tikėjimo kelyje, kuriems reikia nebijoti nubrėžti ribas, pasakyti griežtesnį žodį, žinoma, atsižvelgiant į jų patirtį ir dvasinę brandą. Rimtai į tikėjimą žiūrinčius pasauliečius labiau erzina kunigų pataikavimas žmonėms negu kad jis jiems patinka. Verčiau eiti savo užsibrėžtu keliu, kadangi šiaip ar taip visada atsiras tokių, kurie jausis įžeisti, kad kunigas ne taip ką nors jiems pasakė ar net ne taip pasižiūrėjo.

6. Grįžtant prie judėjimų, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad daugelyje tokios prigimties judėjimų galima atpažinti taip vadinamą „grupių dinamikos“ metodą. Teko klausytis vieno evangelikų liuteronų teologo pasakojimo, kuris savo studijų metais atsitiktinai susidūrė su šiuo metodu ir jo patirtis buvo neigiama. Todėl jis grupių dinamiką linkęs vadinti slaptu smegenų plovimu. Jį sukūrė austrų ir amerikiečių psichiatrai. Jis turi tam tikras fazes, bet jų seka nėra labai svarbi tam, kad būtų pasiektas norimas poveikis. Šį metodą imta taikyti vis plačiau. Bažnyčia – taip pat ne išimtis, nes tikimasi, kad grupių dinamikos pagalba galima pagyvinti krikščioniškas bendruomenes. Šio metodo tikslas - žmogaus perkeitimas kitų žmonių pagalba. Grupėje laimi stipriausias ir labiausiai įtikinantis išgyvenimas ir tuo pačiu jis paliečia visus kitus dalyvius. Susirinkusiems į grupelę ir susėdus ratu sakoma: pamirškite, kas buvo anksčiau, negalvokite, kas dar bus, būkite čia ir dabar. Visi turi kalbėti „aš“ forma tik savo jausmų ir išgyvenimų lygmenyje, dalykinių diskusijų reikia vengti, nes jos kuria ne harmoniją, o veda į ginčus. Kai visi pilnai atsiveria, susikuria harmonijos ir „grupės“ atmosfera. Grupėje negalima teisti kitų, siekiama visiško atvirumo. Pokalbiai yra metodiškai reguliuojami. Tokiu būdu dalyviai tampa nelaisvi. Grupės dėka jie tarsi prisiliečia prie dieviškumo, išgyvendami vienybės pajautimą. Todėl austrų-amerikiečių psichiatras J. L. Moreno, vienas iš grupių dinamikos pagrindėjų, sako: „nesvarbu, ar Dievas yra, svarbu, kad jis egzistuoja grupėse ir yra jose įkūnijamas bei patiriamas“. Kas nesilaiko taisyklių ar pažeidžia bent 1 punktą, tas psichologiškai nubaudžiamas, atstumiamas, ignoruojamas, tampa grupės auka. Šis metodas veda į sukimąsi aplink savo ašį, t. y. ne į brandą, kaip deklaruojama jo kūrėjų, bet atvirkščiai - į infantilumą ir narcizmą. Žmones tokiu būdu galima valdyti kaip marionetes. Pasekmės: baimę, negebėjimą pasitikėti kuo nors, savižudybės pavojų, identiteto krizę ar netgi sunykimą, nepajėgumą prisiimti atsakomybės ir savarankiškai spręsti problemas galima įrodyti trečdaliui dalyvių grupių dinamikos procese. Gali išsivystyti priklausomybė nuo grupės, panaši į narkotikus, kai žmogus negali gyventi be jos. Nubraukiama jo istorija ir aplinka, ko pasekoje žmogus praranda savo identitetą. Sunyksta asmeniniai santykiai ne tik su žmonėmis, bet ir su Dievu. Todėl tai nesuderinama su krikščionybe, nes ne Dievas, o grupė tampa įstatymų davėja. Bendruomenių negalima sukurti kokiais nors (psichologiniais) metodais. Žmonės yra skirtingi: pvz., vieni grubūs, kiti jautrūs. Grupių dinamika siekia visus suvienodinti, kad grupė funkcionuotų. Bet ta vienybė pasiekiama asmenybės laužymo būdu. Jėzus kitaip kuria bendruomenę. Jis priima kiekvieno asmenybę. Nuodėmė, o ne žmogaus tipas (charakteris) yra jo priešas. Antikristo vienybė visuomet yra sinkretistinė (t. y. visi mąsto vienodai), o Kristaus – kristocentrinė.

Tam tikras grupių dinamikos pasiekiamą efektą primenantis poveikis vyksta ir masinių informacijos priemonių dėka. Kuo didesnė šalis, tuo jos gyventojų mąstymas paprastai būna standartiškesnis ypač dėl vis didėjančio individualizmo ir televizijos įtakos. Kuo labiau žmonės nutolsta nuo tikėjimo, tuo labiau praranda asmeniškumą ir individualumą, mąsto klišėmis, garbina etiketes.

7. Kaip žinia, žmonijos istorija visuomet pilna pakilimų ir krizių. Egzistuoja kartų konfliktas. Bet atsiranda žmonių, kurie mano, kad galima išspręsti kartų problemas ir joms rasti bendrą kalbą. Bet būtent tai ir sukuria didžiausias problemas. Krizių metu kuriasi įvairios grupuotės, kurios primena sektas. Galbūt garsiausios ir geriausiai žinomos mums yra masonai, iliuminatai, tamplieriai, rozenkroiceriai, Izės mokiniai. Jos visuomet trokšta perkeisti žmogų ir pasaulį ir galvoja, kad tai įvykdyti galima tik paėmus valdžią į savo rankas. Jos pasižymi gnostiniu charakteriu (esą jų tiesos prieinamos ir suprantamos tik įšventintiesiems), griežta hierarchija, elitiniu mąstymu. Kai kurios save laikė netgi krikščioniškomis. Tai nėra tam tikro laikotarpio ar amžiaus bruožas, taip vyko visada. Galbūt krizes paprasčiausiai verta iškęsti, nesiekiant jas panaikinti ar pabėgti nuo kančios? Kažkada VDU Lietuvos istorijos dėstytojas dr. P. Janaukas paklausė mūsų per paskaitą: „kaip jūs manote? LDK valdovai darė labai mažai reformų, t. y. labai retai ką nors keisdavo. Kodėl? Todėl, kad paprasčiausiai nežinojo, kaip keisti. Ir tai yra išmintinga – nekeisti, jeigu nežinai, ką ir kaip keisti.“ Dabar tapo labai madinga, nuolat kažką keisti, kad tik vyktų judėjimas. Anksčiau šv. Benediktas sukūrė šūkį „ora et labora“, nes daug žmonių tiesiog nematė per daug prasmės kažką dirbti, tobulinti, o tiesiog slampinėdavo iš kampo į kampą ir nuobodžiaudavo. Dabar darbas tapo toks svarbus, kad nebegalime išeiti iš tos mus į darbus ir reikalus įsukančios karuselės, o problemas sprendžiame susikurdami dar daugiau darbo. Taigi verčiau jau išvengti perfekcionizmo, apleisti antraeiles pareigas ir nepamesti iš akių to, kas yra svarbiausia. Nors kai valstybinė sistema yra labai priešinga krikščioniškai dvasiai, pavieniam asmeniui labai sunku ar beveik neįmanoma su tokia sistema kovoti.

Aišku, nenoriu teigti, kad bet kokia metodika yra neigiamas dalykas, iš esmės užmušantis dvasią. Kaip matėme, galima sukurti ir metodus, skatinančius spontaniškumą ir laisvumą, kas atrodo savyje yra prieštaringa mintis. Jeigu remsimės šv. Tomo Akviniečio mokymu apie suformuotą ir nesuformuotą tikėjimą, pastebėsime, kad jis tiks ir mūsų gyvenimui. Ne kiekvieno žmogaus atsivertimas yra staigus, koks buvo apaštalo Pauliaus arba šv. Augustino. Dauguma žmonių tikėjimo kelyje pereina kelis etapus. Iš pradžių tikėjimas gali pasirodyti labiau panašus į sausą ir aklą taisyklių (Dievo įsakymų) laikymąsi. Tik atėjus Dievo malonei ir jai meilės jėga atgaivinus to žmogaus tikėjimą, jis tampa dorybe ir atneša gyvybę, supratimą ir išmintį tikėjimo srityje. Panašiai gali nutikti ir žmogui, kuris iš savo šeimos neatsinešė reikiamo žmogiško bendravimo suvokimo, todėl jis, turėdamas gerą valią, gali naudotis tam tikrais metodais. Ir jeigu jis remsis tikrai gera valia, ateis laikas, kai jam jų nebeprireiks, kadangi juos pakeis gyvas suvokimas. Todėl metodas gali būti tam tikras etapas žmogaus gyvenimo kelyje. Problema iškyla tuomet, kai metodas suabsoliutinamas, kai prie jo prisirišama, kai be jo negalima apsieiti visą gyvenimą.

8. Kaip išvengti tų dviejų kraštutinumų ir rasti vidurio kelią tarp racionalistinio metodizmo ir perdėto jausminio Dievo išgyvenimo paieškų? Fil. dr. N. Kardelis skaitė paskaitą, kuri vadinosi „Dievai, teofanijos ir dieviškoji išmintis homeriniuose himnuose“. Ten jis citavo M. Eliade teiginį, jog Antikos graikai „nepasižymėjo sakralumo pajautimu ir nebuvo gabūs religijai“. Tai reiškia, kad graikų religija nebuvo tokia persmelkta jausmais, išgyvenimais, vizijomis ir ekstazėmis, kaip visų kitų pasaulio pagoniškų šalių religijos. Kaip tik ši aplinkybė ir suteikė galimybę senovės Graikijoje prasiveržti intelektui ir iškilti jam virš jausmų. Taip gimė filosofija, kuri puikiai dera su krikščionišku tikėjimu. Ir nuo pat krikščionybės atsiradimo pradžios Bažnyčios tėvai ir apologetai pasisakė už filosofijos įsileidimą į krikščionybę (nežiūrint to, kad ji ateina iš pagoniškos Graikijos), už jos argumentų panaudojimą, pagrindžiant tikėjimą. Plintant krikščionybei, taip pat ir jos liturgija buvo pakankamai sausa ir paprasta, be jokių bereikalingų pagražinimų. Todėl daugelis pagonių neturėjo jokio noro atsiversti ir tapti krikščionimis, nes krikščioniškoje liturgijoje pasigesdavo jausmingumo. Filosofija yra racionalus mokslas, išminties meilė. Bet ji nuo pat pradžių nenubraukė domėjimosi tuo, kad šiuolaikine griežtojo gamtamokslio prasme nėra įrodoma, t. y. metafizikos, o vėliau puikiausiai pasitarnavo krikščioniškoje teologijoje. Juk nereikia pamiršti, kad jau pačiose filosofijos ištakose buvo ieškoma pasaulio atsiradimo priežasčių, kurios transcenduoja pasaulį, dėl ko filosofijoje negali būti išbraukiama metafizika. Kaip tik šios priežasties filosofija kartu su teologija gali būti gera atsvara labai ribotam racionalizmui.

Iš kitos pusės jausmų ir ekstatinių išgyvenimų paieškai galima priešpastatyti kitą vaistą – būtent krikščionišką maldą, kuri reiškia ne ką kitą ir nieko ypatingo, tik pokalbį su Dievu. Vokiečių teologas K. Rahneris savo knygelėje „Visionen und Prophezeihungen“ („Vizijos ir pranašystės“) šiame jausminės meilės, charizmų ir vizijų siekio amžiuje taip kalba: „Sakramentuose ir Šv. Dvasios malonėje, kuri pasireiškia kiekviename krikščionyje, Dievo buvimas yra pats realiausias. Kryžius yra tikroji malonė, o meilė – aukščiausia charizma.“ Tikėjimu mums pasiekiamas išganymas. Tiesiogiai Dievo matyti ir patirti negalime. Šv. Tomas Akvinietis Dievo regėjimą nukelia į pomirtinį gyvenimą. Kas tą mėgina kokių nors technikų ar metodų pagalba dar šiame gyvenime, tas palieka tikėjimo sritį ir jį mėgina paversti žinojimu.

Taigi šitiems dalykams (sakramentams, kryžiui, meilei, Šv. Raštui) privalu teikti pirmenybę, siekiant susitikti su Dievu, tuo pačiu išgyvenant autentišką santykį ir su žmonėmis. Savaime suprantama, kad ir malda, dalinimasis Šv. Rašto įžvalgomis, sakramentų priėmimas gali duoti labai mažai naudos žmonių dvasiniam gyvenimui, jeigu tai bus daroma tik iš reikalo ar taps pretekstu pasipuikuoti. Maldos kokybė nebūtinai priklauso nuo jos ilgio, o ir Šv. Rašto pažinimas ir persiėmimas jo išmintimi ne visuomet priklauso nuo susirinkimų dažnumo, kaip ir sakramentų veikimas – ne vien nuo jų priėmimo dažnumo.

Ir būtent šitai (malda, kryžius, sakramentai, domėjimasis Šv. Raštu, Bažnyčios tėvais), o ne noras patraukti žmones į bažnyčią turi būti pirminis ir svarbiausias mūsų siekis. Galbūt, prieš ieškant kelio į žmonių širdis, turėtume rasti kelią į Dievo širdį? Tuomet nereikės kurti vieno metodo po kito ir keisti struktūras, kurios suryja visą laiką ir daugybę finansų. Metodų yra labai daug, bet jie labai retai atveria kelią į žmogui į asmeninį tikėjimą. Todėl nereikia vengti žmonių atmetimo, bijoti sumenkusio susidomėjimo dvasiniais dalykais, o tuo pačiu ir tylos bei atsakymų nebuvimo! Jeigu žmonės retai lanko bažnyčią, atrastą laisvą laiką galima suprasti ne kaip Dievo bausmę ar įrodymą, kad kunigas blogai dirba savo darbą, o kaip Dievo dovaną, kurią galima panaudoti maldai, susikaupimui, tylai, mąstymui. Tokie momentai yra sunkūs ir skaudūs, bet būtent tada esame tarsi metami į Dievo glėbį, būname tarsi priverčiami domėtis ir susipažinti su Juo. Tai mus nuskaistina, apvalo, nutyrina, išgrynina, mes įgauname tvirtesnį stuburą, pagilėja mūsų tikėjimas. Tuomet mūsų jau neblaško trumpalaikiai žmonių norai ir užgaidos, nepasiduodame laiko ir pasaulio dvasiai.

K. Rahneris yra pasakęs, kad ateityje žmonių bažnyčiose mažės, bet jų tikėjimas bus tikresnis ir tvirtesnis. Ir Šv. Rašte dažnai minimas žodis „likutis“. Visais laikais maža žmonių grupelė ar net pavieniai asmenys sugebėdavo nenusigręžti nuo Dievo ir vykdyti Jo valią. Prisiminkime, jog tik Nojus ir jo šeima išsigelbėjo nuo tvano, tik Lotas su savo šeima pabėgo iš Sodomos ir Gomoros, kurios pavirto tik krūva pelenų, o Babilonijos tremties laikais tik maža saujelė žydų ryžosi palikti tremties vietą ir sugrįžti atstatyti Jeruzalės. Išminties knygoje išmintis buvo ne ta moteris, kurią būtų galima aptikti turgaus aikštėse, miestų centruose garsiai šūkaujančią ir mėginančią atkreipti į save dėmesį. Atvirkščiai, išmintis yra tyli, paslėpta, ištremta į miesto pakraščius, kur sunku ją rasti ir reikia įdėti nemažai pastangų, jos ieškant. Todėl nereikia pergyventi dėl to, kad kunigų kvietimą atsiversti ir ieškoti Dievo Veido išgirsta tik mažuma žmonių. Žinoma, tai neturi reikšti, kad mes neprivalome norėti, kad jų būtų kuo daugiau. Privalome melstis ir skelbti tikėjimą, kad kuo daugiau žmonių būtų išganyti. Bet neturime nertis iš kailio, mėgindami religiją supopsinti netgi savo tapatybės praradimo kaina.

9. Lietuviai linkę nuvertinti save ir savo tikėjimo situaciją laikyti pakankamai tamsia ir beviltiška. Palyginus su Filipinais ar kokia Afrikos šalimi, ta pačia Lenkija, Malta ar Slovakija, kur krikščionybė žmonių tikėjimas dar labai gyvas, mūsų padėtis galbūt ir atrodytų ne tokia gera. Bet išties lenkiame daugybę kitų kraštų. Persekiojimai sovietmečiu mus ne tik kad nepalaužė, bet ir sustiprino. Sugrįžus iš Vokietijos, visada galiu pasijusti kaip rojuje, nesvarbu, kokioje Lietuvos parapijoje apsilankau: ar tai būtų Kaunas, Palūšė ar Žąsliai.

Kai kada vokiečių klierikai arba jauni kunigai liudijimuose apie savo pašaukimo kelią pasakoja, kad stiprybės savo tikėjimui semiasi iš Rytų Europos Bažnyčios patirties, kuri sukaupta persekiojimų dešimtmečiais iš sovietų valdžios pusės. O tais laikais Lietuvos kunigai beveik negalėjo nieko organizuoti ar daug ką nuveikti, o tik melstis ir kentėti.

Vytautė Maciukaitė (2015)

« atgal