Naujienos

Kaišiadorių vyskupo pamokslas Žemaičių Kalvarijoje (2004 07 04)

Mieli broliai ir seserys, Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos Marijos Aplankymo atlaidų dalyviai,

Šiandien susibūrėme į garsiąją Žemaičių Kalvariją melsti mūsų Dangiškosios Motinos užtarimo, patirti Viešpaties malonių, gauti atlaidus… Laiminga Žemaitija, turinti taip garsią mlonėmis Švč. M. Marijos, mūsų Dangiškosios Motinos, šventovę papuoštą votais, Viešpaties malonių ženklais, liudijančiais mums, jog čia ne veltui melstasi, ne veltui prašyta uštarimo ir pagalbos…

Ši diena, pagrindinė Žemaičių Kalvarijos atlaidų diena, garbingojo Telšių vyskupo Jono Borutos patvarkymu, pašvęsta lietuviškos spaudos atgavimo šimtųjų metinių minėjimui. Šiandien taip pat meldžiamės už žiniasklaidos - spaudos, televizijos ir radijo - darbuotojus.

Kaip žinome, lietuvių spaudą pradėta visaip varžyti, drausti ir persekioti po 1863 metų sukilimo. Šių valdžios pastangų pagrindinis tikslas buvo lietuvius surusinti ir supravoslavinti, paversti Rusijos imperijos piliečiais. Kaip liudija išlikę istoriniai dokumentai, okupantai lietuvių net nelaikė tauta. Jie tvirtino, jog tokios iš viso nesą, o esančios tik atskiros lietuvių gentys, todėl nesą ir jokio būtino reikalo pripažinti atskirą lietuvių kalbą. Norėdami išplėšti Lietuvą iš Europos kultūros erdvės, okupantai uždraudė lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis. Lietuviškos knygos turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis - kirilica. 1864 metais Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui buvo pranešta taip: "Jeigu jūsų pastangos keisti lotyniškus lietuvių rašmenis į rusiškus ras uolių vykdytojų, tai Jūs atliksite tvirtą užkariavimą: mūsų raidės baigs tą, ką pradėjo rusų kardas”.

Uždraudus spaudą visos lietuviškos knygos, spausdintos lotynišku raidynu, turėjo būti sunaikintos. Kodėl okupantai bijojo lietuvių kalbos ir netgi lietuviškų raidžių? Gal todėl, kad gimtoji kalba ir spauda apibrėžia žmonių grupę kaip tautą, formuoja tautos savimonę, tai yra, kas mes esame, iš kur atėjome, kur link einame?

Už tai, kad šiame laikotarpyje lietuviai vis dėlto išsaugojo tautinę savimone, visų pirma turime nulenkti galvą Žemaičių Didžiajam, Bažnyčios sūnui vyskupui Motiejui, iš Dievo malonės, ši sąjūdį visapusiškai rėmusiam, pačiam daug lietuviškai rašiusiam, nuolat prašiusiam Viešpaties pagalbos ir Dangiškosios mūsų Motinos Marijos užtarimo...

Taip pat neišpasakytai svarbų, sakyčiau lemiamą vaidmenį čia suvaidino knygnešiai, kurie slapta gabeno svetur išspausdintas lietuviškas knygas - elementorius, maldaknyges, katekizmus bei kitą literatūrą ir jas platino tarp lietuvių. Taip lietuviškas žodis pasiekdavo lietuvio gryčią ir širdį, prasmingai ugdė jo gyvenimą, būtį ir tikėjimą...

Toks kultūrinės mūsų krašto žmonių savimonės naikinimas truko iki 1904 metų, kuomet okupantai kapituliavo ir panaikino spaudos draudimą. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, spaudos laisvės grąžinimas nebuvo jokia Caro malonė. Lietuvių spaudą legalizuoti Caro vyriausybę visų pirma privertė pati lietuvių tauta. Sąjūdis dėl savosios spaudos taip plačiai išsiplėtojo ir buvo toks veiksmingas todėl, kad jis rėmėsi visos mūsų tautos troškimu…

Keturiasdešimtmetis nuo 1864 iki 1904 metų lietuvių tautos istorijoje vadinamas spaudos draudimo, knygnešių vargo mokyklos epocha. Kita vertus, šis laikotarpis paženklintas ir didžiomis Dievo malonėmis: tiek Žemaitijoje, tiek ir visoje Lietuvoje išaugo daug kilnių Tėvynę ir Dievą mylinčių žmonių, kuriais šiandien didžiuojamės, semiamės iš jų patirties bei deramo pavyzdžio šiandienos ir ateities mūsų krašto prasminguose darbuose…

Mieli broliai ir seserys,

Šiandien, gražiojoje Žemaičių Kalvarijos šventovėje, švęsdami Švč. M. Marijos Aplankymo atlaidus, iškilmingai minime Dievo Motinos vaidmenį žmonijos išganymo plane.

Tai Ji, turėdama po širdimi Įsikūnijusį Dievo Žodį - Dievo Sūnų Jėzų Kristų - nešė Jį kitiems, troško pasidalinti tuo džiaugsmu su visais... Evangelija liudija, jog pirmoji, patyrusi šį džiaugsmą, buvo Elzbieta, artima Marijos giminaitė. Marijos apsilankymas pas Elzbietą tapo labai reikšmingas ir pamokantis. Jis išpildė visus svarbiausius Elzbietos troškimus ir netgi juos pranoko. Evangelija pasakoja, jog “vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios” (Lk 1, 41) ir šlovino Dievą… Marijos apsilankymas visokeriopai praturtino Elzbietą: ji susilaukė sūnaus ir išgyveno Dievo malonės apsireiškimą.

Šis įvykis vaizdžiai parodo, kokiomis didelėmis malonėmis gali apipilti mus Dievas užtariant mus Dangiškajai Motinai, kaip mes, Dievu pasitikintys žmonės, neturime prarasti vilties, bet nuolat kreiptis į Mariją užtarimo... Dievas pačiose netikėčiausiose ir sunkiausiose gyvenimo padėtyse, kaip liudija mums Šventraštis, gali padėti ir padeda…

Tačiau turime nepamiršti, jog panašiose gyvenimo situacijose labai svarbu neprarasti pasitikėjimo Dievu, uoliai ir su meile vykdyti visus jo nurodymus. Marija čia gražiausias pavyzdys. Ji tobulai pakluso Viešpačiui, sakydama: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 38). Šiandien į mus ji kreipiasi Kanos vestuvėse ištartais žodžiai: "Darykite, ką tik jis jums lieps" (Jn 2, 5).

Mieli broliai ir seserys,

Grįždami mintimis prie šios dienos šventės prasmės ir lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečio minėjimo, galėtume tam tikra prasme sulyginti Dievo Motiną ir knygnešius: a) Marija įsčiose nešė kūnu tapusį Dievo Žodį - knygnešiai nešė lietuvišką žodį; b) lietuviškas žodis buria mus kaip tautą, kuria mūsų kultūrą, Dievo Žodis buria mus kaip Dievo tautą, praturtina mus savo malonėmis. Nors šiandien niekas nepersekioja mūsų spaudos, liovėsi mūsų krašte tikėjimo priespauda, tačiau niekad negalime "užsnūsti", privalome būti budrūs, nes jeigu atidžiau įsižiūrėsime, tai pamatysime, kad panašūs pavojai mūsų tyko ir šiandien, tik pakeitę savo kailį...

Mus šiandien ypač neramina moralinių bei dvasinių vertybių nepaisymas ir net viešas jų pajuokimas, mažėjantis tautos narių skaičius, jaunimo bėgimas svetur… Šiandien, manau, prie šių vertybių puoselėjimo, kaip anuomet, daugiau galėtų prisidėti žiniasklaidos priemonės – televizija, spauda… Mūsų krašto visuomenės informavimo priemonės išties galėtų būti labiau panašios į anuometinius knygnešius, nešusius tautai šviesą ir tiesą, nei tarnavusios vien savo šeimininkams ar ieškojusios populiarumo ir sensacijų…

Šiandien apstu ir daugiau įvairių problemų. Pavyzdžiui, aiškinama, kad dabartinėje Lietuvoje turi būti moderni, europietiška, o ne tradicinė - tautinė kultūra. O kodėl lietuviška kultūra negali būti kartu moderni, europietiška ir tautinė? Juk šių dalykų supriešinimas iškraipo jų esmę. Mes įstojome į Europos Sąjungą tarp kita ko ir tam, kad savo kultūros ir tikėjimo formų savitumu galėtume praturtinti įvairialypį kultūrinį ir religinį Europos veidą. Svetimybių pamėgdžiojimas atims iš mūsų savitumą, ir mes palaipsniui tapsime nebeįdomūs ir nereikalingi. Anot Šventojo Rašto, tapsime druska, praradusi savo sūrumą, kuri tinkama tik išberti laukan... (plg. Mt 5, 13).

Apsilankydama pas Elzbietą, Marija parodė, kad Žodį reikia nešti. Ar tai būtų lietuviškas žodis, ar geras paguodos žodis, ar tikėjimui paskatinantis žodis… Žodį reikia nešti. Nors knygnešių gadynė jau seniai pasibaigė, bet Marijos - Įsikūnijusio Žodžio nešėjos - pavyzdžio paskatinti, ryžkimės neprarasti tikėjimo, neprarsti lietuvybės, neprarasti dorų ir prasmingų mūsų krašto papročių. Braginkime juos ir drąsiai dalinkimės šiomis dovanomis su artimaisiais… Tame teužtaria mus maloningoji Dievo Motina, Švč. M. Marija, taip garsi savo pagalba Žemaitijoje…

Marija, Įsikūnijusio Žodžio nešėja, melski už mus. Amen.

Vysk. Juozapas Matulaitis

« atgal