Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS - SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS KUNIGAMS IR TIKINTIESIEMS ŠV. KALĖDŲ PROGA (2013)

Brangūs broliai seserys!

Kalėdas švenčiame su vidiniu džiaugsmu, kuris kyla iš meilės žinios, nužengusios iš Dangaus.

Kalėdoms labai svarbi tyla. Aplink Kalėdas dažnai būna daug triukšmo. Ne tik išorinio, bet ir vidinio: minčių, širdies sumaišties, vienas kitam prieštaraujančių troškimų, tuščių kalbų, televizijų šou, labdaros akcijų, reklamos, nuolaidų prekėms, raginimų aukoti vargstantiems, pseudo vertybių ir pseudo kalėdų.

Norėdami išgirsti Kalėdas turime jų ieškoti tyloje. Turime ieškoti ne tik vidinės tylos, ne tik išorinės.

Kalėdos yra Žodžio šventė. Žodžio, kuris kalba apie Dievą ir yra pats Dievas. Todėl reikalinga tyla. Neįmanoma jį išgirsti, jeigu aplinkui bus triukšmas. Ypač reikalinga tyla meilei. Du jauni vienas kitą mylintys žmonės vienas kitam prisipažįsta meilėje tyloje.

Per Kalėdas mes turime ne ką kitą, kaip Dievo meilę atneštą žmogui. Jei per Kalėdas Dievo meilės nepatirtume, jos būtų tik triukšminga metų pabaigos šventė. Dievas ateina ir skiria mums savo meilę, patį save. Tad prisiartinkime prie Evangelijos teksto, kad išgirstume mums apsireiškiančią Kalėdų Žodžio žinią.

Pasižiūrėkime, ką sako Dievas. Įdomu tai, kad jo žodis, jo meilė žmogui, jo meilės apsireiškimas žmogui nebus žodinis, kadangi tik gimęs vaikelis nekalba. Savo meilę jis išreikš buvimu, veiksmais, įvykiais, savo gyvenimu, buvimo su mumis būdu, kuriuo apreiškia savo meilę. Vėliau, į šitą jo meilę mes turėsime atsakyti "taip" arba "ne". Į meilę kitokio atsakymo negali būti. Tik "taip" arba "ne".

Ar neatrodo, jog Dievas yra pametęs galvą, kad pamilsta šitą žmoniją. Šitokią žmoniją. Bet Dievas visada taip elgėsi. Visas Senasis Testamentas liudija šitokią Dievo meilę. Jis išsirenka ir pamilsta Izraelio tautą ne dėl kokio išskirtinumo ar ypatingų savybių. Jis išsirenka ir pamilsta paskutiniuosius ir silpnuosius.

Evangelijos tekste, pasakojančiame Jėzaus gimimą, sutinkame penkis personažus.

Cezaris Augustas, Romos imperatorius, liepiantis surašyti visus valstybės gyventojus. Tai pirmasis ir pats svarbiausias personažas, didžiausias, reikšmingiausias asmuo.

Paskui Kvirinas, visų ano meto Artimųjų Rytų valdytojas, įsikūręs Sirijos Antijochijoje, kuriam imperatoriaus pavesta vykdyti gyventojų surašymą.

Paskui seka Juozapas. Kilęs iš kilmingos karališkos Dovydo giminės. Tačiau tuo metu, romėnų užkariautame krašte jo kilmė nieko nereiškė.

Po to Marija, Juozapo sužadėtinė. Visai nekilminga, atokaus Galilėjos provincijos kaimo mergaitė. Jos tėvai neturėjo jokios reikšmingos padėties visuomenėje.

Paskutinis ir mažiausiai čia ką reiškiantis, tai gimęs vaikelis. Be to jis gimsta kelionės metu. Taigi, ne laiku. Neesant vietos užeigoje, Marija pagimdo tiesiog tvarte ir paguldo pašarams skirtose ėdžiose.

Taip viskas atrodo žvelgiant pasaulio žvilgsniu. Tokia pasaulio vertybių skalė. Tokia logika. Tokia pasaulio tiesa.

Koks Dievo žodis, koks Dievo veiksmas, koks Dievo elgesys į šiuos žemyn vedančius žmogaus supratimo, požiūrio ir vertinimo laiptus? Jis netikėtas, dieviškas, kalėdinis. Dievas apverčia šiuos žemyn vedančius laiptus aukštyn kojom. Tai kartu yra pirmasis Dievo meilės žodis mums. Dievas per šį vaikelį mums sako: "Aš tave taip myliu, kad dėl tavęs esu pasiryžęs būti paskutiniu, kad tik galėčiau būti su tavimi." Jėzus pasirenka pačią žemiausią žmogaus būklę, kad neliktų tokios būklės, kurioje žmogus negalėtų sutikti Dievo. Žemiau nėra kur. Įsivaizduokime kokį nors pasakos princą, kuris sutikęs vergę mergaitę sakytų: "Aš tave taip myliu, kad esu pasiryžęs tapti vergu, kad tik galėčiau būti su tavimi..." Kad Dievas pasakytų žmogui kaip jį myli, atėjo ir susilygino su žmogumi. Priėmė žmogaus prigimtį, gimė žmogumi.

Dideli žmonės kartais mėgsta lyginti save su kitais... Ir Dievas atėjo susilyginti. Save sulygindamas su paskutiniais jis panaikino žmogui atstumą iki savęs! Šitoks elgesys apverčia aukštyn kojom visų laikų įsivaizdavimą apie Dievą: vietoje galingo, visagalio, griežto įstatymų leidėjo, suvereno, iškilmingai sėdinčio dangiškame soste, - silpnas, mažas kūdikėlis, labiausiai reikalingas mamos pieno, šilumos, kitų pasirūpinimo, minkšto ėdžių šieno... Tai visai kitoks didingumas, kokį mes įsivaizduojame. Tai Dievo didingumas. Tai meilės didingumas. Tai vienintelė didybė kuri Dievui rūpi. Visas kitas didybes Dievui, o kartu ir žmonėms sukuriame ir skiriame mes patys. Dievas jas atmeta. Dievo didybė ir visagalybė visų pirma yra meilės didybė ir visagalybė! Žmogaus didybė yra meilės didybė! Ir tai tik Dievo meilės mums pareiškimo pradžia... Pradžia jo menkumo apsireiškimo, kadangi meilė jį ves dar žemyn...

Antrasis žodis, kurį mums skelbia Kalėdos: Jis atėjo pakeisti pasaulį. Kartu su mumis. Pakeisti nauju būdu.

Taip vadinamu, sveiku žmonių supratimu, jei Dievas norėjo pakeisti pasaulį, turėjo gimti imperatoriaus Augusto sūnumi, Romoje. Reikėjo turėti galią leisti įstatymus, puikiai veikiančią ekonomiką, gerai tvarkomus finansus, stiprią kariuomenę ir taip pasaulyje įvesti naują tvarką. Kiek kartų istorijoje žmogus tai bandė daryti!?

Tačiau Dievas panorėjo gimti atokaus Nazareto niekam nežinomoje šeimoje. Iš čia seka antras Dievo meilės žodis. Dievo vertybės nėra šio pasaulio vertybės. Dievo didingumas nėra žmonių didingumas. Jis myli žmogų ir todėl žmogaus nepribloškia, negąsdina savo didybe, savo turtingumu, gavo galia, savo jėga. Jis prisistato tokiu būdu, kad joks žmogus jo negalėtų bijoti. Dievas nenori bauginti nė vieno žmogaus. Jis nori, kad žmogus į jo meilę atsakytų "taip", kadangi žino, jog žmogus be Dievo negali būti pilnai laimingas.

Tačiau Dievas nenori, kad mes per jėgą jam atsakytume "taip". Nenori, kad atsakytume iš įpročio, ar, mūsų supratimu, bijodami Dievo bausmės. Toks požiūris reikštų iškreipto santykio su Dievu supratimą. Jis nori, kad mūsų atsakymas "taip" plauktų iš meilės, iš gilaus supratimo, kad tik jis gali mus padaryti pilnai laimingus. Todėl ir gimė taip. Vaikelio, taip gimusio Betliejuje niekas negali bijoti. Ir niekas neturi bijoti. Kai šis vaikelis užaugs, jis nepasidarys kitoks, jis nepasidarys blogas, griežtas, išdidus, neprieinamas. Jo santykis su žmogumi nepasikeis. Dievas visuomet bus toks.

Ir štai priartėjome prie trečio Dievo meilės žodžio apsireiškimo. Žodį mums gimęs vaikelis dar negali pasakyti. Toks mažas, kad net to negali... Už jį mums pasako kažkas kitas. Tai padaro angelai.

"Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą". Šį Dievo meilės apsireiškimą išgirsta piemenys. Mesopotamijos antikinėje literatūroje piemenys tiesiog buvo vadinami stepių menkystomis. Šumerai sakydavo, kad jie tik turi žmogaus pavidalą, bet jų balsas kaip užeigos šuns lojimas. Hetitai juos vadino kalnų valkatomis, vagišiais, nepasotinamais skėriais. Lietuvių literatūra taip pat atitinkamai atspindi šeimininkų požiūrį į piemenis. "Ei, tu, piemenie! Taip pat ir Izraelyje piemenys neturėjo gero vardo. Jie buvo laikomi nešvariais. Kadangi gyveno laukinį gyvenimą, nepažinojo Toros ir jos nesilaikė. Fariziejai, kadangi piemenų gyvenimu nesidomėjo, tai jų ir nepažinojo. Laikė tiesiog vagimis, nusidėjėliais, tolimais nuo Dievo, panašiai kaip raupsuotuosius, muitininkus ir prostitutes. Todėl piemenys gerai žinojo kas jų laukia, kai ateis Mesijas: visi nusidėjėliai bus sunaikinti. Tad piemenys visai nelaukė Mesijo. Kai juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa, Evangelijos tekstas sako: jie labai išsigando. Turbūt pamanė, kad dabar jau viskas...

Bet angelas jiems tarė: "Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas."

Tai trečias Dievo meilės žodis, pasakytas Kalėdų tyloje labiausiai nuvertintiems žmonėms. Šitie paskutiniais laikomi piemenys yra pirmieji gavę šią Dievo meilės žinią ir pajautę Dievo širdį.

"Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: 'Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms' ".

Dievas be jokių žmogaus nuopelnų yra maloningas. Jo gerumas skirtas visiems. Dievas myli visus, bet pirmiausiai tuos, kuriems jo meilės labiausiai reikia. Kalėdos yra Dievo meilės Žodis mums. Kaip ir kiekvienas meilės žodis reikalauja atsiliepimo: arba "taip", arba "ne". Tačiau labai sunku atsakyti "ne" tokiam Dievui.

Visiems, brangieji, prasmingų šv. Kalėdų!

Kaišiadorių vyskupas † Jonas IVANAUSKAS

« atgal