Naujienos

Mons. dr. Algirdas Jurevičius: Tarptautinė diakonato konferencija Čekijoje (2013 06 13-16)

2013 m. birželio 13-16 dienomis Velehrade (Čekija) vyko tarptautinė konferencija tema „Tarpkultūrinė diakonija“. Konferenciją organizavo Tarptautinis diakonato centras (toliau – IDZ), įsikūręs Rottenburge (Vokietija). Konferencijoje dalyvavo 123 delegatai iš 30 šalių. Lietuvą konferencijoje atstovavo Kauno VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius ir Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius.

Neatsitiktinai konferencijai pasirinkta Čekijoje plačiai žinoma piligrimystės vieta – Velehradas, esantis senosios Moravijos žemėje. Ten prieš 1150 metų (863 m.) savo veiklą pradėjo du slavų tautų apaštalai – šv. Kirilas ir šv. Metodijus, Europos globėjai. 1990 m. Velehrade lankėsi pop. Jonas Paulius II.

Konferenciją pradėjo IDZ prezidentas prof. Klausas Kieslingas (Klauss Kiessling), primindamas abiejų slavų apaštalų misiją ir pažymėdamas, kad šv. Kirilas ir Metodijus vadovavosi šiandien ypač aktualiais pastoracijos metodais: jie buvo ekumeniški, misionieriški, o sukurdami slavams alfabetą jie įkultūrino Evangeliją. Tad neatsitiktinai konferencijai pasirinkta tema „Tarpkultūrinė diakonija“ taip pat siekė šių tikslų: ekumenizmo, misionieriškumo ir Evangelijos įkultūrinimo.

Sveikinimo žodį taręs vietos ganytojas Olomouc arkivyskupas Jan Graubner išsamiai pristatė Bažnyčios padėtį tiek savo vyskupijoje tiek ir visoje Čekijoje. Anot arkivyskupo, Olomouc arkivyskupijoje tarnauja 32 diakonai, iš kurių trečdalis darbuojasi parapijose ir yra parapijų išlaikomi, trečdalis dirba karitatyvinėse – socialinėse įstaigose (pvz. ligoninių sielovadininkai) ir gauna atlyginimą, o trečdalis – dirba įvairius kitus darbus pagal savo specialybę. Čekijoje religijos situacija nėra lengva, nes 70 % gyventojų nepriskiria savęs jokiai religijai, 25 % save laiko katalikais, 5 % - kitų religijų išpažinėjais. Nors ketvirtadalis gyventojų yra statistiniai katalikai, tačiau žvelgiant iš tikėjimo praktikavimo perspektyvos, tik 10 % gyventojų turi aktyvų ryšį su Bažnyčia. Į mažą parapiją sekmadienį atvykęs kunigas randa tik keletas tikinčiųjų, todėl didžiausiu iššūkiu laikytinas ne kunigų ar diakonų trūkumas, bet tikinčiųjų trūkumas.

Prahos universiteto Katalikų Teologijos dėstytojas lic. Jaroslav Lorman, diakonas ir keturių vaikų tėvas, toliau tęsė Čekijos religingumo analizę. Sekuliarizacija Čekijoje pasireiškia šiomis kryptimis:

    a) Menkinama religija;

    b) Religija nustumiama į privačią sferą;

    c) Nepasitikima jokia institucija, Bažnyčia taip pat.

Sociologiškai žvelgiant, politika ir religija yra mažiausiai svarbūs žmonėms, mažėja šeimos vertybių puoselėjimas, o susidomėjimas draugais ir laisvalaikiu auga. Tai įprastas reiškinys malonumų ieškančioje visuomenėje. Tuo pačiu daugėja nesusipratusių žmonių, kurie tiesiog nežino, ar save priskirti tikintiesiems ar netikintiesiems. Jie lyg avys be piemens, neturintys gyvenime orientyro. Žmonės mažai domisi doktrininiais dalykais, bet daugiau ieško emocinių išgyvenimų ir patirtinių dalykų, todėl plečiasi Bažnyčios globojamų maldos grupelių veikla. Grupelių nariai ieško Dievo artumo bei dvasinės patirties, todėl Bažnyčiai yra puiki galimybė per tai prašnekinti žmones.

Apžvelgdamas Bažnyčios padėtį po Vatikano II susirinkimo, J. Lorman pastebėjo, jog Bažnyčia įvykdė susirinkimo inicijuotą liturginę reformą, bet neperėmė susirinkimo dvasios, todėl iš išorės moderniai atrodanti Bažnyčia turi nemažai vidinių sunkumų ir nėra atsikračiusi evangelizacijai trukdančių išankstinių nuostatų. Labai svarbu priimti Susirinkimo bendrystės ekleziologiją, kuri būtų švenčiama liturgijoje, išgyvenama parapinėse bendruomenėse. Ypač pasigendama dvasininkų bendravimo su pasauliečiais. Dvasininkai daugiau rūpinasi pastatais, negu sielovada. Jei kunigai atsilaisvintų nuo nekunigiškų tarnysčių, kunigų pilnai pakaktų. Prelegentas daug dėmesio skyrė ne pačiai evangelizacijai, bet kalbėjo apie preevangelizacines galimybes, t. y. tam, kad vyktų evangelizacija, turi būti pasiruošta ir iš Bažnyčios pusės. Bažnyčia turi atvirai svarstyti tiek savo tiek visuomenės realybę, kad suprastų – ar tas pasiūlymas, kurį Bažnyčia turi, iš tiesų suvokiamas kaip pasiūlymas tiems žmonėms, kurie to laukia? Preevangelizacijai svarbus dialogas ir pokalbis. Labai dažnai Bažnyčios atsakymai jau yra paruošti, todėl ji nesiryžta kartu su žmonėmis leistis į tiesos paieškas. Žmonės nori patys ieškoti, eksperimentuoja netgi rizikuodami savo gyvenimo laime, todėl jiems sunku priimti paruoštus Bažnyčios atsakymus. Bažnyčia pranešime buvo pavadinta laboratorija, kurioje nuolat vykdomi sielovadiniai eksperimentai, bandymai ir siekiama išgauti tą elementą, kuris prakalbintų žmogų.

Prof. Klausas Kieslingas (Frankfurtas prie Maino) skaitė pranešimą apie diakonatą ir evangelizaciją daugiakultūrėje visuomenėje. Pranešime buvo išsamiai pristatomas keliaujančios Dievo tautos modelis. Tik keliaujanti Dievo tauta yra misionieriška, nes remiasi Kristaus siuntimu: „Eikite į visą pasaulį“ (Mk 16,15). Vos tik Bažnyčia sustoja – praranda misionierišką jėgą. Taip sėslumas tampa ne tik gyvenimo būdu, bet ir mentaliteto dalimi. Evangelizacijoje veikia ne tik skelbėjas, bet ir Dievas veikia pirm jo. Tai nėra vienos krypties gatvė, bet kas duoda, tas ir gauna. Dalyvius sujaudino kalėjimo sielovadininko diakono liudijimas: „Aš einu į kalėjimą ne tam, kad ten neščiau Kristų, bet kad ten Kristų sutikčiau“. Kai Bažnyčia nusisuka nuo taip vadinamo nuodėmingo pasaulio, ji tampa savimi patenkinta (societas perfecta) ir pradeda nykti. Dievas pamilo nuodėmingume skendintį pasaulį, todėl Jo žinia eina kiaurai visas sienas. Tad ir Evangelijos skelbėjas sėkmingai gali evangelizuoti tik tą žmogų arba tą sritį, kurią iš visos širdies myli. Tiesioginis evangelizacijos tikslas – ne padauginti Bažnyčios narius, bet praturtinti žmones tikėjimu. Taip tikslu tampa pirmiausia veržimasis į Dievo karalystę, o priklausymas Bažnyčiai tėra tik to proveržio regimas rezultatas.

Konferencijos metu vyko pasirinktiniai seminarai įvairiomis temomis, susijusiomis su Bažnyčios diakonija. Doc. dr. Benas Ulevičius vedė seminarą apie jaunimo subkultūrą, pasireiškiančia per trankią muziką, neformalius jaunimo judėjimus bei maištą prieš visuomenės autoritetus. Prelegentas pristatė diakono tarnystės galimybes diegiant Evangeliją į jaunimo subkultūras.

Didelio dėmesio susilaukė egzotiniai kraštai, o ypač Meksikoje esančios San Cristòbal de Las Casas vyskupijos pristatymas. Vyskupiją atstovavo kunigas bei diakonas su žmona. Vyskupijos teritorijoje gyvena 2,3 mln. gyventojų, iš kurių 89 % katalikų. Ši vyskupija ypatinga tuo, kad joje darbuojasi 90 kunigų ir 360 nuolatinių diakonų. Kuomet tuometinis vyskupas Samuel Ruiz García († 2011) nusprendė ruošti vyskupijoje nuolatinius diakonus, jis pristatė diakonatą parapijoms ir paragino iš savo tarpo išsirinkti vyrus, kurie galėtų būti kandidatais į diakonus. Kai bendruomenė išrinkdavo kandidatus, juos pristatydavo parapijos klebonui, kuris įsitikinęs jų tinkamumu, juos rekomenduodavo vyskupui. Po trijų metų pasiruošimo vedę vyrai tapo diakonais ir pradėjo tarnystę tose parapijose, kurios juos išsirinko. Pradedant ruošti diakonus buvo vadovaujamasi tam tikrais kriterijais. Kandidatas į diakonus turi būti:

    a) Pasižymėjęs pavyzdingu krikščionišku gyvenimu, žvelgiant taip pat ir į šeimos gyvenimą;

    b) Vietinis, gerai savo bendruomenei pažįstamas ir žinomas žmogus;

    c) Jau tarnaujantis bendruomenei kaip pasaulietis artimo meilės bei kitose bendruomeninio gyvenimo srityse.

Tapę diakonais tie vyrai sustiprinti sakramentine malone toliau tarnaudavo savo bendruomenėse kaip diakonai. Pasiruošimas buvo organizuojamas ne tik diakonui (įtraukiant taip pat ir jo šeimos narius), bet ir bendruomenė buvo ruošiama priimti savo rekomenduotą narį kaip diakoną. Tokiu būdu pradėtas diakonatas davė nuostabių vaisių, nes rėmėsi plačiu ir stipriu bendruomenės palaikymu. Diakonai savo tarnystę bendruomenėje atlieka nesitikėdami jokio užmokesčio, o savo šeimas išlaiko dirbdami įprastus darbus. Netgi už sakramentinį patarnavimą (pvz. Krikštas...) diakonai negauna jokio atlyginimo. Paprastai kiekvienas parapijos teritorijoje esantis didesnis kaimas turi savo diakoną, kuris pasižymi ne tik autoritetu (tarsi būtų seniūnaitis), bet yra didžiulė pagalba parapijos klebonui.

Situacija, kuomet diakonų skaičius vyskupijoje gerokai viršija kunigų skaičių, sukuria naują požiūrį, kuris nėra lengvai teologiškai sprendžiamas. Norėdamas naują situaciją tinkamai įvertinti dabartinis vyskupijos ganytojas vysk. Felipe Arizmendi Esquivel laikinai sustabdė naujų diakonų ruošimą ir šventinimą, nors parapijos pasiūlė apie 400 kandidatų. Pranešime buvo išreikšta viltis, kad pašalinus bereikalingas baimes tokia neįprasta forma besivystantis diakonatas atras savo vietą Meksikos katalikų Bažnyčioje.

Diakonatas yra taip pat ir ekumeninė tema, todėl konferencijos dalyviai įdėmiai klausėsi Bulgarijos stačiatikių Varnos ir Veliki arkivyskupo metropolito Kirilo Preslavo apie diakono tarnystę Rytų bažnyčioje.

Konferencijos darbą apvainikavo iškilmingos pamaldos Velehrad bazilikoje, kurioms vadovavo Prahos kardinolas arkivyskupas Dominik Duka. Pamokslo metu kardinolas išreiškė norą, kad diakonai labiau reikštųsi Bažnyčios administracijoje, ypač administruojant laikinąsias Bažnyčios vertybes, ekonominiuose Bažnyčios reikaluose, nes ir ankstyvojoje Bažnyčioje diakonai buvo atsakingi ne tik už paramą vargšams, bet ir už Bažnyčios turtus. Kardinolo palaiminti, praturtinti nauja patirtimi ir sustiprintu noru tarnauti Bažnyčiai, konferencijos dalyviai grįžo į savo bendruomenes tęsti įvairiose pareigose vykdomos diakonijos.

« atgal