Naujienos

Mons. dr. Algirdas Jurevičius: Eucharistinio kongreso Dubline fragmentai (2012 06 10-17)

2012 m. birželio 10-17 dienomis Dubline (Airijoje) įvyko 50-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas, kuriame iš Lietuvos dalyvavo vysk. Rimantas Norvila, vysk. Gintaras Grušas, nacionalinis lietuvių delegatas kongresui kun. dr. Žydrūnas Kulpys, mons. dr. Algirdas Jurevičius ir keletas pasauliečių. Tradicija organizuoti tarptautinius eucharistinius kongresus atsirado pop. Leono XIII pontifikato metu siekiant pabrėžti Eucharistijos reikšmę tikinčiųjų gyvenime. Pirmasis kongresas buvo organizuotas 1882 m. Avinjone (Prancūzija).

Per pastarąjį dešimtmetį nusistovėjo paprotys tarptautinius eucharistinius kongresus organizuoti kas ketvirtus metus vis kitoje šalyje. Neatsitiktinai buvo pasirinkta Airija – gilias krikščioniškas šaknis turintis kraštas, nes paskutinį kartą toks kongresas Dubline vyko 1932 metais. Be to, pastaraisiais metais Airija parodė savo svetingumą daugybei iš Ryto bei Vidurio Europos kraštų žmonėms, ieškantiems darbo bei geresnio gyvenimo.

Eucharistinio kongreso Dubline tema – „Eucharistija: bendrystė su Kristumi ir vienas su kitu“. Į kongresą atvyko virš 12 tūkstančių svečių iš įvairių pasaulio valstybių, o kiekvieną dieną programoje dalyvavo virš 25 tūkstančių dalyvių, kuriems pasitarnaudavo virš 2 tūkstančių savanorių. Kongreso darbas buvo gerai organizuotas: dalis užsiėmimų vyko mažesnėse grupėse, tačiau pagrindinės katechezės ir Eucharistijos šventimas vykdavo didžiulėje arenoje, talpinančioje visus dalyvius. Kadangi kasdien buvo galimybė pasirinkti atskiras temas nagrinėjančius paskaitininkus, tolesnis šio teksto autoriaus pasidalijimas tebus tik mažas fragmentas iš to, kas buvo išgirsta, pamatyta ir patirta.

Kiekvienas kongreso dalyvis registracijos metu gavo piligrimo kuprinę, kurioje buvo būtiniausi dalykai: kongreso programa, specialus „Magnificat“ leidimas, Dublino žemėlapis, apsiaustas nuo lietaus... Kunigams buvo paruoštos vienodos stulos liturgijos šventimui. Kongresas buvo iškilmingai atidarytas birželio 10 d. (sekmadienį) popiežiaus legato kardinolo Marc Ouellet, kuris homilijoje akcentavo vertikalią ir horizontalią bendrystę. Kadangi kongrese dalyvavo daug svečių iš įvairių pasaulio kraštų, pirmadienio rytą buvo skirtas laikas horizontaliai bendrystei: kiekvieno krašto tikintieji galėjo išgyventi susitikimą kartu švęsdami Eucharistiją savo gimtąja kalba. Lietuviams buvo skirta Šv. Agotos bažnyčia, kurioje lietuvių maldininkų būreliui šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė vysk. Rimantas Norvila. Pamaldose dalyvavo Dublino lietuvių sielovada besirūpinantis kun. Egidijus Arnašius. Po pamaldų bažnyčios klebonas pakvietė lietuvius į parapijos salę pabendrauti prie arbatos. Tai buvo išskirtinė proga skirtingais keliais atvykusiems lietuviams pabūti kartu ir pabendrauti kartu su Dubline gyvenančiais tautiečiais.

Popietiniu laiku arenoje vyko bendros katechezės iš Krikšto sakramento kylančiai bendrystei suvokti. Taizé bendruomenės prioras Alois Löser pristatė bendruomenę ir pasinaudodamas antropologijos teiginiu, kad žmogaus asmuo reiškiasi į išorę per kūną, aiškino, kad ir Bažnyčia – Kristaus Kūnas pasauliui apreiškia Dievo gyvenimą. Krikščionys turėtų pirmiausia mąstyti apie tai, kad jie yra pakrikštyti, o jau po to – kokioje Bažnyčioje (konfesijoje) jie yra pakrikštyti. Tikras krikščionis niekada nepraras savo tapatybės, nes jo tapatybė įsišaknijusi bendrystėje su Kristumi.

Fokoliarų judėjimo prezidentė dr. Marija Voce priminė judėjimo istoriją, tikslus ir pabrėžė, kad Kristus nėra knyga, bet asmuo ir gyvenimas. Meilė visiems – pagrindinė judėjimo programa. Pertraukose tarp katechezių buvo giedama, pristatomi filmuoti siužetai apie pasiruošimą kongresui, pateikiami žmonių liudijimai. Svarbiu ekumeniniu akcentu tapo Dublino anglikonų arkivyskupo Michael Jackson vadovaujama Žodžio ir vandens liturgija, kurios metu homiliją sakė su Lietuva susijęs Rusų stačiatikių dvasininkas Volokolamsko metropolitas Ilarionas Alfejevas. Metropolitas pažymėjo, jog atsiranda tendencija išstumti Dievą iš gyvenimo ir vietoj to pasirinkti kažką kito, tačiau kas remiasi krikščionišku tikėjimu – turi ateitį.

Antradienio programoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Šeimos bei Santuokos bendrystei. Nors pastaruoju metu šeimos klausimas yra labai jautrus, tačiau Airijos Bažnyčia išgyveno ypatingą sukrėtimą dėl kai kurių jos narių netinkamo elgesio su vaikais. Stebino tai, kad kongreso metu ir ypač šią šeimos temai skirtą dieną nebuvo bandoma slėpti gilių visą Bažnyčią sužeidusių žaizdų. Atskirose darbo grupėse dalyviai galėjo pasirinkti provokuojančiai skambančią temą - „Vaikų tvirkinimo problema: priėmimas, atsakomybė, žaizdų gydymas“, kurią vedė Manilos arkivyskupas Luis Antonio Tagle (Filipinai). Tą dieną teko dalyvauti darbo grupėje, kurioje buvo pristatoma jaunimo sielovada Airijoje. Remiantis statistika, 84 % airių save laiko katalikais, o 30 % sekmadieniais lanko bažnyčią. Apie 1990 metus Bažnyčia Airijoje susivokė prarandanti jaunimą, todėl buvo imtasi įvairių sielovadinių priemonių. Visų pirma yra akcentuojama, kad ruošimas sakramentams yra išganymo tarnystė visai šeimai, o ne tik besiruošiantiems jaunuoliams. Mūsų laikais pal. Jonas Paulius II atliko reikšmingiausią tarnystę jaunimui: įsteigė Pasaulines jaunimo dienas, visose apaštalinėse kelionėse susitikdavo su jaunimu. Tad ir šiandien kiekviena parapija turėtų mąstyti, kaip pakviesti jaunimą į Bažnyčią. Visuomenėje natūraliai vyresni rūpinasi jaunesniaisiais, o Bažnyčioje kažkodėl šis dėsnis primirštas. Kiekvienas rūpinasi tik savo išganymu, o kas pasirūpins kitais? Konferencijoje nuskambėjo ir jaunimo nuomonė apie Bažnyčią: Bažnyčia daug kalba apie jaunimą, tačiau per mažai kalbasi su jaunimu. Juk dažnai girdisi, kad jaunimas – Bažnyčios ateitis, tačiau tai nėra teisingas požiūris. Jaunimas yra Bažnyčios dabartis, nes jau šiandien reikia juo rūpintis. Be jaunimo šiandien ateitis labai miglota.

Katechezėje „Dievas – meilės bendrystė“ Perth arkivyskupas emeritas Barry Hickey (Australija) atskleidė santuokos reikšmę išganymo istorijoje. Po nuopuolio į šeimos ir santuokos gyvenimą buvo įnešta daug destrukcijos. Dievas siuntė Sūnų, kad atstatytų tikrąjį santuokos orumą, nes polemizuodamas su fariziejais apie santuoką, Jėzus sakė: „pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19,8). Bažnyčia taip pat daro tai, ką darė Jėzus – siekia atstatyti tai, kas buvo pradžioje. Gyvenimas šeimoje pareikalauja iš sutuoktinių daug aukos, kuri taptų kančia, jei joje pritrūktų meilės. Ištikimybė tiesai skatina kalbėti ir apie kontracepciją, kuri nuo nenoro turėti vaikų perauga į visuomenės nedraugiškumą vaikams. Dalis tėvų didžiąją laiko dalį skiria darbui manydami, kad mokykla išauklės vaikus. Liberalios lytinio švietimo programos santuoką pristato kaip vergystę, todėl formuojamas neigiamas požiūris į visą gyvenimą trunkantį įsipareigojimą. Atstatyti tikrą šeimos veidą, paremtą meilės bendryste, buvo integrali Jėzaus išganomosios veiklos dalis, todėl jei apie tai nutylima skelbiant Evangeliją, to negalima būtų vadinti evangelizacija.

Po katechezių buvo liudijimai. Giliai visus sujaudino Catherine Wiley, Katalikų senelių asociacijos (Catholic Grandparent`s Association) įkūrėjos liudijimas. Ji pristatė asociacijos tikslus ir pabrėžė, kad Dievas seneliams duoda ypatingą pašaukimą su meile bei džiaugsmu perduoti tikėjimo patirtį ir vertybes anūkams, o taip pat katalikiškai išgyventi senatvę. Lietuvoje dažnai tenka sutikti senelių, kurie skundžiasi, kad anūkai nenori lankyti Bažnyčios, kad sunku susitaikyti su vienatve vaikams apsigyvenus atskirai nuo jų. Matyta patirtis rodo, kad susibūrus į organizaciją ir kartu su kitais seneliais ieškant geriausio būdo prabilti į jaunąją kartą, pasiekiami puikūs rezultatai. Asociacijos įkūrėja 2006 m. parašė pop. Benediktui XVI laišką ir išreiškė prašymą, kad popiežius sukurtų specialią maldą seneliams. Popiežius į šį prašymą atsiliepė ir sukūrė senelių maldą, kurioje atsispindi visi Katalikų senelių asociacijos tikslai. Katechezės pabaigoje buvo meldžiamasi šia malda.

Trečiadienis buvo skirtas kunigystės slėpiniui apmąstyti. Tą dieną pajutau didžiulę visų dalyvių meilę ir dėmesį kunigams, nes pasauliečiai meldėsi už kunigus ir dėkojo Dievui už kunigystės dovaną Bažnyčiai. Nors katechezių ir mokymų salės buvo pakankamai didelės, dėl perpildytos salės negalėjau patekti į Lietuvai pažįstamų – kun. Kevin Scallon CM ir ses. Briege McKenna OSC mokymą „Rūpestis mūsų kunigais“ ir užtarimo maldą. Nors tai kiek nuliūdino, tačiau džiaugiausi, kad rūpestis kunigais taip visus sudomino. Teko nuolankiai keliauti į kitą paviljoną ir klausyti profesoriaus iš Kanados mokymo apie pašvęsto gyvenimo liudijimą.

Įdomu buvo klausytis mokymų, katechezių bei liudijimų, nes apie kunigystę kalbėjo ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai, kurie aiškiai išsakė savo lūkesčius kunigams. Viena aktyvi katalikė iš Dublino liudijo apie savo susitikimus su kunigais. Kuomet staiga mirė jos vyras, kunigas suteikė nepaprastai didelę paguodą. Moteris prisiminė ir kitus savo gyvenimo momentus, kuriuose didžiulės dvasinės stiprybės sulaukė iš kunigų. Liudijimo pabaigoje moteris kreipėsi į visus diakonus, kunigus bei vyskupus: „Mums labiausiai reikia, kad jūs ir toliau būtumėte su mumis“.

Trečiadienio vakarą buvo organizuojama Eucharistinė procesija, kurios priekyje buvo nešamas kryžius, po to gatvėmis ėjo keletą kilometrų ištysusi žmonių minia su vėliavomis. Procesijoje dalyvavo daug jaunimo, dvasininkų, vienuolių, o katalikiškos organizacijos nešė savo atributiką... Pačioje procesijos pabaigoje, keliasdešimt metrų atsilikusios nuo visų, ėjo kelios močiutės. Viena iš jų ėjo pasiramsčiuodama dvejomis lazdomis, todėl negalėjo suspėti su visais. Procesija buvo filmuojama, fotografuojama, tačiau niekas nefilmavo tos močiutės, nes visuomet rodomas tik pompastiškas fasadas, o giluminiai dalykai dažniausiai lieka nepastebėti. Dviem lazdomis pasiramsčiuodama ir tapusi paskutine procesijos, žengiančios paskui Kristų Eucharistijoje dalyvė man pasirodė gražiausia toje procesijoje.

Ketvirtadienis buvo skirtas Atgailai ir Susitaikinimui. Susitaikinimo pamaldoms vadovavęs kardinolas Peter Turkson (Vatikanas) kvietė Kristaus žodžiais: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). Mūsų netobulumai labai trukdo plėstis Dievo karalystei žemėje, žeidžia Bažnyčią, kompromituoja pačią Kristaus žinią. Atgaila ir susitaikinimas su Dievu vėl viską sustato į savo vietą. Homilijoje kardinolas pabrėžė bendruomeninį atgailos matmenį. Bendruomenės nariai vienas kitam yra tarsi veidrodis, nes tik būdamas su kitais pažįsti save, atrandi savo silpnąsias puses ir netobulumus. Atgailos pamaldos baigėsi kvietimu atlikti sakramentinę išpažintį. Dviejuose didžiuliuose paviljonuose tris valandas daugybė kunigų įvairiomis kalbomis klausė išpažinčių. Atsikratę Viešpatį žeidžiančiomis nuodėmėmis džiugiai šventėme Eucharistiją, kuriai vadovavo Airijos kardinolas Seán Brady.

Penktadienį – Švč. Jėzaus Širdies iškilmėje kongreso dalyviai gilinosi į bendrystę su sergančiais ir kenčiančiais. Nieko nėra labiau žeidžiančio, kaip klaidingas įsitikinimas, kad tavęs niekas nelaukia, kad esi niekam nereikalingas... Dievas per pranašą Izaiją užtikrina savo bendrystę: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano (Iz 43,1). Katechezių bei pokalbių metu buvo gausiai paliudyta krikščionių bendrystė su įvairių negandų bei kančių paliestais visuomenės nariais. Irako arkivyskupo Bashar Matti Warda C.Ss.R katechezės žodžiai, žinant apie jo ganomųjų kontekstą, tiesiog krito į klausytojų širdis: kai kalbame apie žmogaus kančią – visuomet tame yra įtraukta ir Kristaus kančia. Irake gentinė visuomenė, todėl kuomet džiaugiasi viena šeima – jos džiaugsmą švenčia visas kaimas, o liūdesys taip pat išgyvenamas bendruomeniškai.

Eucharistijai vadovavo Jeruzalės lotynų patriarchas Fouad Twal. Homilijoje patriarchas pažymėjo, jog Jeruzalėje nedaug krikščionių, tačiau „mes dėl to nekompleksuojame, kad esame mažuma. Juk tikinčiųjų, kurie ištikimi šeimai, Bažnyčiai – jų visuomet mažuma“. Sekant homilijos mintimis, net ir tradiciškai save vadinančių krikščioniškų šalių tikintieji vis dažniau tampa mažuma. Patriarchas jautriai ir aktualiai kalbėjo apie krikščionių vargus Šventojoje Žemėje: jo vyskupijos teritorijoje buvo įkurta Eucharistija ir įvykdytas visos žmonijos išganymo darbas, todėl ir šiandien tos žemės krikščionys suvokia, jog Dievas dalyvauja žmogaus kentėjimuose, Jis nepalieka mūsų našlaičiais. Jeruzalės patriarchate veikia virš šimto veikliųjų pašvęstojo gyvenimo bendruomenių bei kongregacijų, kurios tarnauja ir drąsina krikščionis, o jų veiklą malda palaiko penkiolika kontempliatyvių vienuolynų, dieną ir naktį adoruojančių Švč. Sakramentą. Šv. Mišių metu buvo teikiamas Ligonių patepimas, atkreipęs visų dėmesį į sergančius Bažnyčios narius. Po šv. Mišių pažvelgęs į laikrodį nustebau, nes net nepastebėjau kaip prabėjo keturios valandos intensyvaus dvasinio vyksmo (katechezės, liudijimai, Eucharistijos šventimas su Ligonių patepimu...). Buvimas kartu su didžiule minia besimeldžiančių žmonių taip įtraukia, kad norisi visuomet likti toje bendrystėje.

Šeštadienis minint Nekaltąją Švč. M. Marijos Širdį buvo skirtas apmąstyti bendrystę su Dievo Žodžiu per Mariją. Ji – Eucharistijos Moteris, dalyvaujanti naujojoje evangelizacijoje. Marija pirmiausia širdimi priėmė Dievo Žodį, kuris joje tapo Kūnu. Tai paskatinimas kiekvienam priimtą Žodį įkūnyti gyvenimu. Katechezėse daug dėmesio buvo skiriama Šv. Rašto skaitymo mažose grupėse patirčiai.

Visomis kongreso dienomis specialiame paviljone vyko tyli Švč. Sakramento adoracija, kurioje nuolat Viešpatį garbino keli šimtai žmonių. Paviljone buvo įrengta Maldų siena, kurioje maldininkai galėjo pakabinti ant įvairiaspalvių popieriaus lapelių užrašytus maldavimus.

Sekmadienį – paskutinę kongreso dieną didžiuliame stadione vyko kongreso uždarymo iškilmė. Croke Park stadionas buvo pavadintas Statio orbis – pasaulio stotelė. Anot Dublino arkivyskupo Diarmuid Martin, žodžiais Statio orbis literatūriškai vadinama akimirka, kuomet visas pasaulis sustoja, kad pažvelgtų į svarbiausią dalyką. Tą dieną sustojimo priešais Viešpatį akimirkoje dalyvavo virš 80 tūkstančių žmonių. Šv. Mišioms vadovavo popiežiaus legatas kard. Marc Ouellet. Legatas pasveikino pop. Benedikto XVI vardu ir komentuodamas Evangeliją apie Dievo karalystės augimą priminė, kad Tėvas Golgotoje pasėjo Kryžiaus sėklą. Iš to medžio ir mes esame lyg šakelės išaugę. Kardinolas pažymėjo, kad Sekminių Dvasią nuolat teikia jėgų ir polėkio mūsų dvasiniam gyvenimui. Taip atnešame gausių vaisių.

Kadangi visi kongreso dalyviai turėjo smulkią programą, po šv. Mišių buvo numatytas Dublino arkivyskupo žodis. Visus pradžiugino neplanuotai ekranuose pasirodęs popiežius, kuris sveikino kongreso dalyvius ir ragino aktyviau įsijungti į Bažnyčios pasiuntinybę. Sveikinimo pabaigoje popiežius pakvietė 2016 metais atvykti į Cebu (Filipinai) vyksiantį Tarptautinį Eucharistinį kongresą. Popiežiaus kvietimas buvo sutiktas plojimais.

Dublino arkivyskupas Diarmuid Martin pabrėžė, kad tai, ką mes patyrėme kongrese nesibaigia, bet tęsiasi tose bendruomenėse ir parapijose, į kurias mes grįšime. „Džiaukimės ne kongresu, bet džiaukimės Kristumi!“ – ragino arkivyskupas. Šio džiaugsmo pripildyti iš viso pasaulio susirinkę kongreso dalyviai patraukė namo – į visą pasaulį skelbti Evangelijos.

« atgal