Naujienos

Mons. dr. Algirdas Jurevičius: „Kaišiadorių vyskupijos vaidmuo [Kaišiadorių] miesto gyvenimui“ (2010 11 19)

Švenčiant Kaišiadorių vardo paminėjimo 420-ąsias metines, verta pasvarstyti apie Kaišiadorių vyskupijos vaidmenį miesto gyvenimui. Jeigu pagal gyventojų skaičių Kaišiadorys tarp Lietuvos miestų užima 39-ąją vietą (Plg. http://lt.wikipedia.org/ wiki/S%C4%85ra%C5%A1as : Lietuvos_ miestai_ pagal_ gyventojus), tai Lietuvos katalikų Bažnyčios struktūroje Kaišiadorys yra vienas iš septynių Lietuvos miestų, kuriame įsikūręs vyskupijos centras.

I. Žvilgsnis į vyskupiją ir miestą

Vyskupija – yra teritorinis vienetas, apimantis 6557 kvadratinių kilometrų plotą, kai tuo tarpu Kaišiadorių rajono savivaldybė apima tik 1087 kvadratinių kilometrų plotą. Matome, kad vyskupija yra šešis kartus didesnė už Kaišiadorių rajono savivaldybę, o vyskupijos teritorija iš viso siejasi su trylika savivaldybių (Alytaus miesto sav., Alytaus raj. sav., Birštono sav., Elektrėnų sav., Kaišiadorių raj. sav., Molėtų raj. sav., Prienų raj. sav., Širvintų raj. sav., Švenčionių raj. sav., Trakų raj. sav., Ukmergės raj. sav., Utenos raj. sav., Varėnos raj. sav). Vyskupija kaip teritorinis Romos Katalikų bažnyčios vienetas yra įtraukta į pasaulinės informacijos tinklą, o per tai Kaišiadorių miesto vardas yra garsinamas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Okupavus Vilniaus kraštą, dalis Vilniaus vyskupijos palei demarkacijos liniją liko Lietuvos teritorijoje. Šią teritoriją administruoti pavedama kanauninkui Juozapui Kuktai, kuris dėl gero geležinkelio susisiekimo administraciniu centru pasirinko Kaišiadoris. Tad jau nuo 1922 m. Kaišiadoryse pradeda veikti kuklus Vilniaus vyskupijos dalies Lietuvoje administracinis centras. Netrukus prasidėjus žemės reforma skiria besikuriančiai vyskupijai 79 ha žemės, kurios didžiąją dalį sudaro durpynas (65 ha), o pievų bei ariamos žemės ne tiek jau daug. Šiandieninis miesto parkas iki nacionalizacijos priklausė Kaišiadorių vyskupijai.

Kai 1926 m. pop. Pijus XI įkūrė Kaišiadorių vyskupiją (Pijaus XI, bulė „Lithuanorum gente“ 1926 m. balandžio 4 d.), susidedančią iš neokupuotos Vilniaus vyskupijos dalies, tuomet mažame Kaišiadorių miestelyje prasidėjo neįprasti vyskupijos centro įkūrimo darbai. Visų pirma vyskupija privalo turėti katedrą, kurioje būtų vyskupo sostas. Kadangi statoma Kaišiadorių parapijos bažnyčia nebuvo numatyta katedrai, 1930 m. parengtas papildomas bažnyčios – katedros projektas su šoninėmis koplyčiomis, o į vakarus nuo katedros buvo pradėtas statyti vyskupijos administracinis pastatas – kurija. Bažnyčios perprojektavimas į katedrą buvo didžiulis iššūkis ne tik architektams, bet ir menininkams, kurių dėka naujoji katedra pasipuošė puošniai raižytu ąžuoliniu vyskupo sostu su baldakimu bei meniškomis kanauninkų ložėmis. Matome, kad vyskupijos įsikūrimas Kaišiadoryse pakeitė netgi miesto architektūrinį veidą, nes abu pastatai – katedra ir kurija šiandien priskiriami prie lankytinų objektų (http://www.kaisiadorys.lt/ index.php?option=com_ content&task= view&id= 23&Itemid=34).

II. Dvasininkų veikla

Kitas reikšmingas vyskupijos centro Kaišiadoryse veikimo bruožas yra tai, jog Kaišiadoryse apsigyvena ar miestą aplanko žymūs dvasininkai, turintys didžiulį moralinį autoritetą. Visų pirma verta prisiminti, jog 1920 m. Kaišiadoryse lankėsi popiežiaus atstovas Lenkijai ir vizitatorius arkivyskupas Achille Ratti, kuris po dviejų metų buvo išrinktas popiežiumi ir pasivadino Pijumi XI. Jam turime būti dėkingi ir už Kaišiadorių vyskupijos įsteigimą.

Kaišiadorių vyskupijos veiklos pradžia rūpinosi vyskupas Juozapas Kukta (1873-1942), kurio gyvenimas ir darbai aprašyti kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino išleistoje knygoje (Plg. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, "Vyskupas Juozapas Kukta", Kaišiadorys 2003). Po vyskupo J. Kuktos mirties Kaišiadorių vyskupu paskiriamas Teofilius Matulionis (1873-1962), kuris iki šiol laikomas žymiausiu Kaišiadorių vyskupijos ganytoju. Arkivyskupas Teofilius buvo net tris kartus dėl tikėjimo įkalintas ir praleido šešiolika metų kalėjimuose. Jį pažinoję liudija apie didžiulį jo tikėjimo tvirtumą ir drąsą, todėl 1990 m. vyskupijoje buvo pradėtas jo paskelbimo palaimintuoju procesas, kurio metu buvo surinkta daug amžininkų prisiminimų, liudijimų bei istorinės medžiagos apie Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą. 2008 m. vyskupijos lygmenyje šis procesas buvo užbaigtas, o visa surinkta medžiaga išsiųsta į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane. Tikimės, kad šio švento žmogaus paskelbimas palaimintuoju ne tik pradžiugins tikinčiuosius, bet ir labai išgarsins Kaišiadorių miestą pasaulyje, nes Kaišiadorių katedros kriptoje yra jo kapas, o praeivius pasitinka ir palydi priešais katedrą pastatyta laiminanti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio skulptūra.

Nors 1946 m. vyskupijos kurijos pastatas buvo nacionalizuotas, o vyskupas areštuotas, tačiau katedros kapitulos kanauninkai išsirinkdavo valdytojus, o kurija pusiau pogrindžio sąlygomis veikė Vievyje ir toliau Kaišiadorių vyskupijos vardu. 1979 m. buvo gautas leidimas kuriją perkelti į Kaišiadoris, o 1982 m. sovietinė valdžia leido Kaišiadoryse apsigyventi ir vyskupiją administruoti vyskupui Vincentui Sladkevičiui (1920-2000). Apie šio vyskupo veiklą, didžiulę išmintį ir iš širdies plaukiantį gerumą pažino visa Lietuva, o popiežiui nominavus jį kardinolu (1988 m.) – visas pasaulis sužinojo apie tikinčiųjų padėtį sovietiniame „rojuje“. Tuometinė spauda išreiškė nuostabą, kad Kaišiadoryse - tokiame mažame miestelyje, kukliame medžiais apaugusiame ir jokių patogumų neturinčiame namelyje gyvena Kardinolas. Galbūt tai lėmė, kad netrukus kardinolas buvo perkeltas į Kauną, tačiau mūsų vyskupijai ir miestui liko garbė, kad mūsų tarpe buvo kardinolas. Jo atminimui Kaišiadorių katedros šventoriuje 2007 m. pastatyta kard. V. Sladkevičiaus skulptūra (skulptorius A. Sakalauskas). Vyskupijos iniciatyva prie namo, kuriame gyveno kardinolas įrengta atminimo lenta, o kardinolo V. Sladkevičiaus gimtinėje buvo įkurtas originalus memorialas su koplyčiomis bei rekolekcijų namais, kurie lankytojams siūlo aplankyti kardinolo garbei skirtą memorialinį kambarį bei įsijungti į nuolat organizuojamas dvasinio lavinimo programas. Pagerbdama šią iškilią mūsų krašto asmenybę Kaišiadorių rajono savivaldybė 2010 m. suteikė po mirties kardinolui V. Sladkevičiui Kaišiadorių rajono garbės piliečio vardą.

Nuo 1989 m. Kaišiadorių vyskupijai vadovauja vyskupas Juozapas Matulaitis, kurio dvasinė ir organizacinė veikla mums visiems akivaizdžiai matoma ir žinoma.

III. Šiandieninė Kaišiadorių vyskupijos veikla

1989 m. Kaišiadorių vyskupijai grąžinami sovietmečiu nacionalizuoti pastatai, tarp kurių ir taip vadinami „vyskupų rūmai“. Juose įsikuria pagrindinis vyskupijos administracinis centras – vyskupijos kurija, tribunolas, archyvas, o taip pat įrengiama nedidelė ekspozicija lankytojams, apžvelgianti Kaišiadorių vyskupijos istoriją. Atsižvelgiant į laikmečio iššūkius akivaizdu, kad vyskupijos veiklai vystyti reikia daugiau patalpų, susirinkimo salių ir erdvių, kuriose sau vietą atrastų pastoraciniai centrai, besirūpinantys įvairaus amžiaus žmonių sielovada bei koordinuojantys socialinę Bažnyčios veiklą visoje vyskupijos teritorijoje. 1996 m. tam tikslui prie klebonijos buvo nupirktas administracinis pastatas, kuris po rekonstrukcijos tapo sielovados centru. Jame įsikūrė vyskupijos įstaigos: Katechetikos centras, Jaunimo centras, Šeimos centras ir Caritas. Kiekvienas iš šių centrų vykdo savo srities religinę, švietėjišką, užimtumą skatinančią ir ugdančią veiklą. Sielovados centre dirba 8 darbuotojai pasauliečiai, tačiau sielovadinė veikla daugiausia remiasi savanoryste ir noru padėti kitiems. Šiuo ekonomiškai sunkiu laikmečiui akivaizdžiausia yra „Caritas“ veikla, nes vyskupijos „Caritas“ dalyvauja programoje „Europos Sąjungos Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“. Šį mėnesį „Caritas“ savanoriai mūsų rajone išdalino 6470 maisto paketų. Tai ženklus indėlis ir konkreti pagalba skurstantiems.

Vyskupijos iniciatyva Kaišiadorių rajone įkurtos dvi socialinės įstaigos: VšĮ „Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namai“ ir VšĮ „Kruonio senelių globos namai“. Vaikų namai globoja 23 vaikus, o senelių namai – 13 senelių. Abiejose įstaigose dirba 24 darbuotojai. Matome, jog vien tik mūsų rajone vyskupijos iniciatyva įkurta 32 darbo vietos.

Spėjame, jog Kaišiadorių miesto veidas atrodytų kiek kitaip, jeigu Kaišiadoryse nebūtų įsikūręs vyskupijos centras. Šiame svarstyme lengva pasakyti, ko šiandien neturėtų miestas architektūros, kultūros ar religinio gyvenimo srityje, tačiau neįmanoma suskaičiuoti tų, kuriems vyskupijos inicijuotos sielovadinės, socialinės ar psichologinio konsultavimo programos atvėrė akis, suteikė viltį gyventi, pakvietė pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Šis vyskupijos veiklos rezultatas žinomas tik pačiam Dievui.

Reikia pasidžiaugti, kad „nedidelis“ Kaišiadorių miestas ir „didelė“ Kaišiadorių vyskupija puikiai tarpusavyje sutaria ir kartu bendradarbiauja daugelyje sričių žmonių labui. Telaimina Viešpats ir toliau šią bendrystę!

« atgal