Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA (2010)
„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą“ (Jn 10,10)

Brangūs tikintieji,

„Sveiki sulaukę šventų Velykų, linksmiausios šventės visų, kas tiki!“ – taip šiandien kartoja viso pasaulio krikščionys, susirinkę švęsti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo.

Kelias į prisikėlimą Jėzui nebuvo lengvas. Evangelijos aprašo ryžtingą Viešpaties norą keliauti į Jeruzalę ir ten įvykdyti visos žmonijos atpirkimą. Net patys apaštalai, girdėdami Jėzaus pranašystes apie tai, kas jo laukia Jeruzalėje, bandė jį nuo to atkalbėti, bet Jėzus dar ryžtingiau nukreipė savo žingsnius.

Iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę jojant ant asilaičio atrodė atneš jam didžiulę sėkmę, nes žmonės tiesė ant kelio drabužius ir garsiai šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19,38). Tiesa, buvo fariziejų, kuriems nepatiko toks sutikimas, todėl jie paragino Jėzų sudrausti minią ir savo mokinius. Į tai Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19,40).

Deja ir mūsų dienomis yra fariziejiškai nusiteikusių žmonių, kurie šaukia, kad Bažnyčios balsas, raginantis laikytis dorovės bei moralinių nuostatų, per garsiai skamba visuomenėje. Jiems taip norėtųsi, kad šis balsas visiškai nutiltų, arba bent būtų vos girdimas tik tarp bažnyčios sienų, kad iš Dievo per Bažnyčią atėjusi išmintis netrikdytų gėjų paradų, vienos lyties (taip vadinamų) „santuokų“, negimusios gyvybės žudymo, nepadorių linksmybių, girtavimo ir kitų su prigimtiniu įstatymu ir žmogaus asmens kilnumu nederančių dalykų.

Kai Dievo ir Bažnyčios balsas pritildomas, ar jo nenorima girdėti, tuomet pasigirsta kiti, žmones klaidinantys ir netikrą laimę žadantys, balsai. Ar tuomet neišsipildo Kristaus įspėjimas, kad „akmenys šauks“? – Juk mūsų krašto kapinėse daug akmeninių paminklų, liudijančių apie jaunus žmones – žuvusius, nužudytus ar kokiu nors būdu savo noru pasitraukusius iš gyvenimo. Tai mirties kultūros apraiškos, kurios tarsi apie pavojų įspėjantys ženklai ragina rinktis kitą – būtent gyvenimo kelią, kuriame nugalima mirtis su visomis jos baimėmis.

Kristus - mirties nugalėtojas atėjo, „kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Priėmę Kristaus atneštą gyvenimą tikintieji šiandien džiaugsmingai gieda ir sveikina prisikėlusį Jėzų: „Kėlės Kristus, mirtis krito, linksma diena mums nušvito...“. Kristaus prisikėlimas ir Velykų šventimas leidžia mums pajusti visų krikščionių tarpusavio brolišką bendrystę. Galime įsivaizduoti, kokia tai būtų ilga ir didinga eisena, jei visų parapijų Velykų procesijose dalyvaujančius tikinčiuosius surikiuotume į vieną didžiulę procesiją.

Kaip pavasario saulė budina gamtą, taip ir prisikėlęs Kristus žadina žmogų iš egoistinio pasitenkinimo vien savimi miego ir ragina jungtis į Bažnyčios bendrystę sekmadienio šventimu, doru gyvenimu, sąžiningu darbu, kūryba, artimo meilės darbais, ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai. Juk apaštalas Paulius mus ragina švęsti šventes „ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5,8).

Prisikėlęs Kristus nurito akmenį nuo kapo angos, nes tas akmuo skyrė gyvenimą nuo mirties, jis slėgė žmoniją juodžiausia tamsa ir nežinojimu, kas jos laukia po mirties. Nuostabu, kad Jėzaus prisikėlimo dėka mes ir mirtyje atrandame gyvenimą, kuris neturi pabaigos. Todėl Velykose giedame psalmę – „Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes!“ (Ps 117,24).

Kristaus prisikėlimas ragina ne tik patiems keltis iš savo uždarumo ir egoizmo kapo, bet taip pat padėti kitiems prisikelti, kitus pakelti. Juk džiugu matyti, kaip šviesa nugali tamsą, kaip nusidėjėlis patiria nuteisinantį Dievo gailestingumą, kaip žmogus atranda tikrąjį gyvenimą.

Brangieji,

Gavėnios pradžioje kreipiausi į Jus su prašymu parapijose organizuoti rinkliavą, skirtą sudegusios Labanoro parapijos bažnyčios atstatymui. Dėkoju visoms parapijoms bei pavieniams aukotojams, taip pat Lietuvos vyriausybei, kurie prisidedate prie bažnyčios pastato prikėlimo iš pelenų.

Šiemet Lietuva švenčia nepriklausomybės 20-mečio sukaktį. Ši proga taip pat tepaskatina mus džiaugsmui. Lietuvos vyskupai laiške padėkos už laisvę metams kviečia tautiečius nesivaržyti savo laisve didžiuotis, nes ją pasiekėme taikiomis ir kantriomis pastangomis. Ir šalies, ir asmens laisvė yra neginčytinas gėris, mat laisvė be galo svarbi tikėjimui išpažinti ir pašaukimui įgyvendinti, todėl nevalia abejoti jos verte...

Viltingų, džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!

Vysk. J. Matulaitis

« atgal