Naujienos

Mons. dr. Algirdas Jurevičius: „Pilietiškumo raiška per savivaldą“ (2010 03 11)

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis apie pilietiškumą.

I. Kas gi yra pilietiškumas?

Žodynas pateikia tokį pilietiškumo apibūdinimą: pilietiškumas – tai pareigų atlikimas savo valstybei bei tautai. Į pilietiškumo sąvoką įeina vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas... Pilietiškumui priskiriamos visuomeninė veikla, aktyvumas per rinkimus, dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos žinojimas, pagarba valstybės simboliams bei įstatymų laikymasis (plg. Internetinė Wikipedia enciklopedija).

II. Kaip krikščionys žvelgia į pilietiškumą?

Kai apaštalams iškilo klausimas dėl mokesčių, ar reikia mokėti okupacinei valdžiai mokesčius, Jėzus davė aiškų atsakymą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,21). Apaštalas Paulius šiuos žodžius pakomentuoja kiek plačiau: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom 13,7). Tai reiškia, kad norėdamas būti geru krikščionimi, privalai būti ir geru piliečiu, vykdančiu visas piliečio pareigas teisėtai valdžiai, išskyrus tai, kas prieštarautų krikščioniškam tikėjimui bei dorai.

III. Kaip reiškiasi pilietiškumas?

Ankstyvoji krikščionybė labai aiškiai suvokė, kad Kristus gyveno ne savo malonumui, bet visas jo gyvenimas, kančia, mirtis ir prisikėlimas buvo dėl kitų. „Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2,5) – kviečia Šventasis Raštas. Tai reiškia, kad pirmiausia galvoti ne apie save, bet apie bendrąją gerovę. Iš II a. pradžios mus pasiekė Barnabo laiškas, kuriame yra tokie žodžiai: „Negyvenkite atsiriboję, užsidarę savyje, ... bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems“ (KBK 1905). – Pabandykime trumpam stabtelėti prie šio labai seno krikščioniško teksto:

- „Negyvenkime atsiriboję“. Šiandienos visuomenė kenčia nuo suviešėjusio individualizmo, kuris pasireiškia gobšumu, egoizmu ir susvetimėjimu. Galbūt keista, bet akivaizdu, kad mūsų visuomenėje žmonės nori kuo labiau vienas nuo kito atsiriboti: nebendraujama su kaimynais, užsitveriama aukštomis tvoromis, todėl gyvenama pagal dėsnį mano namas – mano tvirtovė. Juk Dievas sukūrė žmogiškas būtybes iš prigimties visuomeniškas, todėl atsiribojimas nuo bet kokios visuomeninės veiklos alina žmogų.

- „Negyvenkime ... užsidarę savyje“. Kai žmogų prislegia sunkumai, svarbu nelikti vienam užsidarius savam kiaute, bet rasti drąsos išsipasakoti Dievui bei artimui, t. y. žmogui, kuriuo tu pasitiki. Užsidarymas savyje veda link depresijos, o gal net iki savižudybės. Pagalvok apie tai, kad tavo žodis gali kitam suteikti viltį gyventi ir išgelbėti gyvybę!

- „Burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems“. Vienas lauke ne karys, todėl suprantama, kad bendros gerovės reikia bendrai siekti. Priverstinis dalyvavimas ideologija nuspalvintose organizacijose ir sąjungose sovietmetyje paliko gilų pėdsaką ir dabarties gyvensenoje. Dažnai bijomasi įsipareigojimo vienai ar kitai savanorišku pagrindu įsikūrusiai organizacijai, pilietiniam judėjimui ar sąjungai. Jungimasis į bendruomenes bei visuomenines organizacijas ne tik padeda siekti bendro gėrio, bet tobulina šių organizacijų bei judėjimų narius. Juk aktyvi visuomenė tampa tik tuomet, kai jos nariai aktyvūs. Siekiant bendrosios gerovės, būtina pagarba asmeniui kaip tokiam, jo teisėms, jo privatumui bei laisvei. O laisvas asmuo iš savo pusės turi atsiliepti atsakomybe už savo veiksmus.

IV. Pilietiškumo pasireiškimas rinkimuose

Šventasis Raštas sako, jog „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13,1). – Neskubėkime šios minties neigti, nes ji iš esmės teisinga. Valdžia tikrai yra iš Dievo, nes be valdžios nebūtų tvarkos, įsivyrautų chaosas ir betvarkė. Kad valdžia kyla iš Dievo, tai aišku, bet tos valdžios kokybė jau kyla iš žmonių – iš mūsų. Juk kiekvienas daugiau ar mažiau dalyvaujame savo seniūnaitijos, seniūnijos ar savivaldybės gyvenime. Tai ypatingu būdu realizuojama per demokratinius rinkimus. Įdomu pastebėti, kad į LR seimą rinkėjai daugiau dėmesio kreipia į partijas, bet savivaldos rinkimuose dėmesys krypsta į asmenybes, labai dažnai net „nepastebint“ partijų. Taip atsitinka todėl, kad į savivaldą renkamus kandidatus mes artimiau pažįstame, daugelis net asmeniškai, todėl nevaidina didelės reikšmės, kokiai partijai jie priklauso. Tai jau yra gerai, kad partiniai žaidimai savivaldos rinkimuose mažiausiai turi įtakos.

Ar užtenka vien tik sudalyvauti rinkimuose ir deleguoti dalelę savo valdžios konkretiems asmenims? Ar užtenka tikėti, kad mūsų deleguoti asmenys įgaus vos ne dieviškų savybių, viską žinodami, viską aprėpdami ir visus darbus nuveikdami. – Tokios yra tik svajonės. Realybė deja yra visai kitokia. Nebūkime naivūs galvodami, kad amorali ir bloga visuomenė išsirinks sau gerą valdžią. Tad aiškėja, kad viskas prasideda čia, tarp mūsų, o gal ir mumyse.

V. Ko reikia, kad savivalda tinkamai veiktų?

Kaip valstybė egzistuoja tik per žmones, kurie ją sudaro, taip ir savivalda negali būti be žmonių. Šiuo atveju tik nuo žmonių pilietinio aktyvumo priklauso visuomenės, konkrečiau – savivaldos gyvenimo kokybė. Katalikų Bažnyčios katekizmas apie piliečių pareigas taip kalba: „Bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas jų nuomone kenkia žmogaus orumui ir visuomenės gerovei. Piliečių pareiga yra drauge su civiline valdžia, tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasios įkvėptiems, didinti visuomenės gerovę. Mylėti Tėvynę ir jai tarnauti yra dėkingumo pareiga ir viena iš meilės sričių. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir bendrosios gerovės siekis reikalauja, kad piliečiai atliktų savuosius uždavinius valstybės gyvenime“ (KBK 2238-2239).

Per pastaruosius keletą metų valstybėje jautėsi ekonominis pakilimas, todėl ėmėme galvoti, kad kiekviena, net ir visuomeninė veikla kokiu nors būdu (pvz. per projektus) yra apmokama: jeigu kažkas ką nors daro – jam už tai sumokėta. Galbūt šis sunkmetis mums yra Dievo duotas tam, kad praregėtume ir pamatytume, kad pilietiškumas ir aktyvumas visuomenėje remiasi ne pinigais. Pinigai, kad ir kokie dideli bebūtų, nepakeis pilietinių iniciatyvų, pinigai nepakeis savanorystės ar kitos kokios nors visuomeninės veiklos. Ne veltui sakoma, kad „už pinigus galima nusipirkti namą, bet ne namus; lovą, bet ne miego; laikrodį, bet ne laiko, knygų, bet ne žinių, postą, bet ne pagarbą, vaistų, bet ne sveikatos, kraujo, bet ne gyvybės. Taigi, pinigai dar nėra viskas. Geriausių dalykų už pinigus neįmanoma nusipirkti. Deja, mes taip dažnai klystame bandydami tai padaryti“ (“Eik į savo kambarėlį”, Mt 6,6. Dvasinės pratybos kasdieniniame gyvenime, Vilnius 2009, 63).

Pilietinės iniciatyvos remiasi gyventojų aktyvumu ieškant ne privačios naudos, bet siekiant bendro gėrio. Kodėl svarbu, kad visuomenės nariai būtų aktyvūs? Neaktyvius narius lengva užkrėsti populistinėmis idėjomis, jais lengva manipuliuoti, panaudoti vienos ar kitos grupės interesams ginti. Neaktyvūs visuomenės nariai dažniausiai būna viskuo nepatenkinti, pretenzingi, reikalaujantys sau dėmesio, bet negalvojantys, ką aš galėčiau tame pakeisti. Kažkas yra pasakęs išmintingą mintį: „Galima keikti tamsą, arba pasistengti uždegti žvakę“. Gaila, kad aplinkui vis garsiau girdisi vien tik tamsą keikiančių balsai, o žvakei uždegti niekas net degtukų neieško.

IV. Kaip skatinti pilietiškumą?

Kadangi čia dalyvauja ir vietinės spaudos atstovų, norėčiau paraginti skirti prioritetus tam, kas kilnu ir gražu. Valdžios rietenos, nusikaltimai ar banalybės tegu neokupuoja pirmųjų puslapių, bet atraskite tuos žmones, kurie be jokio atlygio dirba bendro gėrio labui, aukodami tam savo laisvalaikį, jėgas, o neretai ir sveikatą. Jūsų dėmesys tebus jiems nors ir simboliškas, bet nuoširdus atlygis už jų triūsą.

Pilietinį jautrumą kitų vargams skatina prieš šventes organizuojamos gerumo akcijos, kurių metu aukojami drabužiai, maistas ir pinigai nepasiturintiems. Tai nepanaikins skurdo, bet atvers mums akis ir širdį sunkumų ištiktiems žmonėms. Paaukoti kitam kokią nors dovaną yra nesunku, bet labiausiai reikalingas paties įsijungimas į šią veiklą. Mūsų savivaldybėje veikia įvairios labdaringos organizacijos, laukiančios naujų narių pasipildymo:

- Kaišiadorių vyskupijos Carito moterys kas antrą mėnesį vien Kaišiadorių rajone išdalina iš Europos Sąjungos intervencinių produktų programos maisto davinius 5.106 asmenims. Atsižvelgiant į tai, jog vienas maisto davinys sveria apie septynis kilogramus, susidaro beveik 36 tonos, kurias dažnai reikia pakrauti ar iškrauti, paduoti, o kartais net ir nunešti negalintiems ateiti atsiimti jiems priklausančios paramos.

- Maltos ordino pagalbos tarnybos emblema pasidabinęs autobusiukas Kaišiadoryse kiekvieną dieną penkiolikai vienišų senelių veža karštą maistą į namus. Visa tai atlieka savanoriai. O kur dar Raudonasis kryžius, Maisto bankas... - Be jokio atlygio šių organizacijų nariai atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį mūsų bendruomenėje.

Jei sau tyliai galvojate, kad tai yra ne man, pagalvokite, kokiu kitu būdu jūs galėtumėte prisidėti prie bendro gėrio nelikdamas nuošalyje, bet priimdamas pilietiškumo iššūkį.

Galbūt vertėtų suorganizuoti miesto vizijos akciją, pvz. „Kaišiadorys – mano svajonių miestas“, kurios metu būtų surinktos idėjos, kaip galėtų pasikeisti mūsų miestas. Gal kartais tokios akcijos metu išgryninsime savo miesto savitumą ir tapsime unikalūs. Vienas užsienietis, lankydamasis Lietuvoje, pastebėjo: „Vakaruose žmonės domisi praeitimi ir stengiasi kuo plačiau pristatyti savo kultūrinį savitumą ir tuo didžiuojasi. Lietuvoje – atvirkščiai: dažnai tenorima kopijuoti kitų šalių kultūras. O gaila, nes jūs turite didingą istoriją, gilią kultūrą, bet žmonės jos nepažįsta. Juk iš užsienio ne visada ateina tik tai, kas gera. Buldozerinis kapitalizmas, egoistinis vien turto ir naudos siekis tikrai nėra Lietuvos kultūra.“

Kadangi pilietiškumui priklauso ir savo krašto istorijos pažinimas bei kultūrinio paveldo išsaugojimas ir pristatymas, - šioje srityje dar yra daug ką nuveikti.

Pabaiga

Kiekvienas žmogus gali ir turi savu būdu ir pagal savo galimybes prisidėti prie savivaldos veikimo. Iš to išplaukia, kad kiekvienam žmogui savivalda nėra ir negali būti kažkas svetima, tai, kas jo neliečia, nes tai esą kažkieno kito, bet ne jo paties reikalas. Į savivaldą kiekvienas turi žiūrėti kaip į visų bendrą ir viešą reikalą, nes tai nėra koks nors svetimas ir primestas darinys, bet savivalda yra mūsų – o tai reiškia ir mano – kūrinys, už kurį kiekvienas asmeniškai turime jausti atsakomybę.

Taip norisi tikėti, kad po šio paminėjimo kažkas mūsų savivaldoje pasikeis, pasikeis į gerąją pusę. Tad padėkime vieni kitiems keistis ir keisti savo miesto, gyvenvietės, kaimo ar net gatvės veidą. Tuomet ir Lietuva pasikeis!

« atgal