Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS KALĖDŲ PROGA (2009)

Dievas gimsta paprastume

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Sveikinu Jus Šventų Kalėdų proga ir linkiu naujai pažvelgti į Kalėdų slėpinį bei priimti neįkainojamą Dievo dovaną – pasaulio Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Sunkmečio paženklintame pasaulyje nuskamba pilni paguodos žodžiai: „Šiandien jums gimė Išganytojas!“ Nors išganymas reiškia išgelbėjimą Dievui veikiant, tačiau Dievo veikimas jokiu būdu nepakeičia atsakingo mūsų veikimo, bet kviečia į bendradarbiavimą ir bendrystę.

Kristaus gimimo vietoje - Betliejuje yra pastatyta didinga Gimimo bazilika. Piligrimai, norėdami pamatyti ir pasimelsti Jėzaus gimimo grotoje, ten tegali įeiti tik per siaurą ir žemą įėjimą – nepasilenkęs ir nenusižeminęs nepateksi ten, kur Jėzus gimė! Tai lyg ženklas, kad Dievo Sūnaus gimimo džiaugsmą tik tas patirs, kas turės pakankamai nusižeminimo ir nuolankumo dvasios. Būtent su tokiu nusistatymu pagrindiniai Kalėdų Evangelijos veikėjai įsijungia į Dievo planą išgelbėti pasaulį:

    - Švenčiausioji Mergelė Marija nuolankiai priima Aukščiausiojo valią, net nežinodama, kaip tai įvyks;

    - Šv. Juozapas, tyliai ir besąlygiškai prisiima Dievo jam patikėtą tarnystę;

    - Dieviškasis Kūdikis, apie kurį parašyta - „Štai ateinu, o Dieve, vykdyti Tavo valios“ (plg. Žyd 10,7; Ps 40,8-9) atėjus laiko pilnatvei ištars „Tebūnie Tavo valia!“ (Mt 26,42).

    - Piemenys, palikę kaimenę atskubėjo pasveikinti gimusio Kūdikio.

Betliejaus prakartėlėje nėra prašmatnumo ar prabangos, bet viešpatauja paprastumas, nuoširdumas ir atvirumas Dievo valiai. Dievas gimsta ten, kur leidžiama jam gimti, todėl saugokimės puikybės bei pasitikėjimo kažkuo, o ne Dievu. Materialinė gerovė neretai sukuria apgaulingą iliuziją, kad ir be Dievo galima pasiekti laimę. Šie nelengvi valstybei metai apnuogino tikrovę, o mes įvairiausių „burbulų sproginėjimo laikais“ pamatėme, kaip žlunga dieviškąja tiesa nepagrįstos iliuzijos.

Į tai mūsų dėmesį atkreipė ir pop. Benediktas XVI savo enciklikoje Caritas in veritate, pastebėdamas, jog šiuolaikinis žmogus kartais klaidingai mano esąs vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės autorius. Toks išpuikimas yra egoistinio užsisklendimo padarinys, kylantis iš gimtosios nuodėmės (plg. Benediktas XVI, Enciklika Caritas in veritate, Nr. 34). Viena didžiausių žmogaus patiriamo skurdo rūšių yra vienišumas, iš kurio kyla ir visos kitos skurdo rūšys, įskaitant ir materialinį. Skurdą dažnai pagimdo Dievo meilės atstūmimas, užsisklendimas savyje, tikintis pasitenkinti vien savimi ar manant, jog žmogus atsitiktinai atsiradusioje visatoje yra tik nereikšmingas ir laikinas reiškinys, ar koks „svetimšalis“ (plg. Benediktas XVI, Enciklika Caritas in veritate, Nr. 53).

Brangūs tikintieji,

Kristus atėjo į žemę, kad panaikintų vienišumo skurdą ir pakviestų mus į bendrystę su Tėvu, esančiu danguje. Kalėdos – tai Dievo judesys link žmogaus, kuris reikalauja žmogaus atsiliepimo, todėl judėkime link Dievo ir kitus kvieskime ryžtis esminiam gyvenimo judesiui. - Nuo šiol tu jau nesi vienišas, jei širdyje nešioji tikėjimą žmogumi tapusiu Dievu, nes tikėjimas kuria bendrystę: bendrystę su Dievu ir bendrystę su žmonėmis, kurie tikėjimo šviesoje tampa broliais ir sesėmis.

Žvelgdami į kiekvienoje bažnyčioje rūpestingai paruoštą prakartėlę matome, kad centre yra dieviškasis Kūdikis. Vis dažniau girdime, kaip norima išstumti krikščionybę iš viešosios erdvės, o tikėjimo praktiką uždaryti privatumo kiaute. Krikščioniškojo tikėjimo pradžia yra kukli, tarsi mažas garstyčios grūdelis (plg. Mt 13,31), tačiau augimas yra visiems akivaizdus. Atsižvelgdamas į tai, popiežius Benediktas XVI santykius tarp draugų, šeimoje ar nedidelėse grupėse vadina mikrosantykiais, kurie yra pagrindas makrosantykiams visuomenėje, ekonomikoje ir politikoje (plg. Benediktas XVI, Enciklika Caritas in veritate, Nr. 2). Apimti ramybės pilnos Kalėdų nuotaikos puoselėkime Viešpaties atneštą ramybę pirmiausia savo aplinkoje, nes tik tuomet galime tikėtis, kad ir santykiai visuomenėje, ekonomikoje ir politikoje keisis į gerą pusę. Negalime pamiršti, kad „nustūmus Dievą į šešėlį, pamažu nunyksta ir mūsų gebėjimas pažinti prigimtinę tvarką, jos tikslą ir tai, kas gera“ (plg. Benediktas XVI, Enciklika Caritas in veritate, Nr. 18). Neužvožkime indu degančio tikėjimo žiburio, bet statykime jį į žibintuvą, kad šviestų ir paklydusiems kelią rodytų (plg. Mt 5, 15).

Kristaus atnešta šviesa teapšviečia kiekvieną mūsų gyvenimo šešėlį ir tepadaro mus ryžtingais Džiugiosios Naujienos skelbėjais. Džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų bei Naujųjų 2010 -ųjų mūsų Viešpaties metų!

Vysk. J. Matulaitis

« atgal