Naujienos

Mons. dr. A.Jurevičius: „Ekonominiai santykiai baigia prarasti žmogišką pavidalą“ (2009 09 22)
Žurnalistė Aušra Lėka kalbina mons. dr. Algirdą Jurevičių; straipsnis buvo publikuotas žurnale „Veidas“ 2009 m. liepos 20 d., Nr. 29...

Krizė keičia ir popiežiaus planus: liepos 7-ąją pristatytą Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“ („Meilė tiesoje“), skirtą socialiniams ir ekonominiams klausimams, gerokai pakoregavo prasidėjusi krizė. Analitikai atkreipia dėmesį, kad šis, trečiasis, popiežiaus kreipimasis į pasaulio katalikus nuo ankstesniųjų skiriasi ir adresatu: popiežius jį skiria ne tik Bažnyčios ganytojams, tikintiesiems, bet ir visiems žmonėms, ypač tiems, kurie atsakingi už ekonominės plėtros ir socialinius reikalus. Ar tai gali reikšti, kad Bažnyčia siekia daryti didesnę įtaką sprendimams ir ekonomikos srityje, klausiame monsinjoro teologijos dr. Algirdo Jurevičiaus.

A.Jurevičius: Popiežius buvo pareiškęs norą paskelbti socialinę encikliką prieš porą metų, minint popiežiaus Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum progressio“ paskelbimo 40-ąsias metines. Šis troškimas nebuvo įvykdytas, nes pasaulyje prasidėjęs ekonominis nuosmukis privertė kitu požiūriu pažvelgti į susidariusią tikrovę. Asmeniškai esu laimingas, kad enciklika tapo ne paminkliniu sukakties minėjimo akmeniu, bet aktualiu atliepu į šiandienos pasaulio sunkumus.

Popiežius, skelbdamas encikliką ją paprastai adresuoja „vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams bei vienuolėms ir visiems į Kristų tikintiems pasauliečiams“. Šįsyk prie įprastos formos popiežius prideda dar vieną adresatų grupę – jis kreipiasi į visus geros valios žmones. Specialaus prierašo, kad enciklika skirta atsakingiems už ekonominės plėtros ir socialinius reikalus, nėra, tačiau kai kurios dokumente gvildenamos temos gali sudaryti tokį ne visai teisingą įspūdį. Bet enciklika kaip tik stengiasi perteikti mintį, kad visi esame atsakingi vienas už kitą, todėl atsakomybės perkėlimas ant svetimų pečių nėra teisingas kelias. Savaime suprantama, kad ekonominiais bei socialiniais klausimai didesnė atsakomybė tenka būtent tiems, kurie pagal savo pareigas turi galią tiesiogiai šiems procesams daryti įtaką. Pati Bažnyčia nesiekia pateikti konkrečių sprendimų sąrašo, nes tai būtų kišimasis į valstybės reikalus, tačiau trokšta pareikšti savo nuomonę aktualiais visuomeninio gyvenimo klausimais.

VEIDAS: Kokią svarbiausią žinią perteikia naujoji enciklika?

A.Jurevičius: Vienas didžiausių skaudulių išryškėja tuomet, kai dėmesys kreipiamas vien tik į priemones bei kitus ekonominius svertus, nuošalyje paliekant žmogų, kuris tomis priemonėmis naudojasi ir dėl kurio turi būti kuriamos ir vystomos ekonominės sistemos. Kuriama gerovė turi apimti visą žmogų, įskaitant jo asmens orumą, kultūrinę, dvasinę bei religinę dimensijas, o ne vien tik apsiriboti fiziologinių žmogaus poreikių tenkinimu. Pasirinkęs enciklikai pavadinimą „Meilė tiesoje“ popiežius trokšta, kad tarpusavio pagarbos bei meilės apraiškos būtų akivaizdžios ir ekonominiuose santykiuose, kurie baigia prarasti žmogišką pavidalą, nes žodžius pakeičia ilgos ir painios sutartys, o šiltus santykius išstumia dalykiniai susitikimai. Negalime pamiršti, kad tikrasis kapitalas yra žmogus kaip asmuo, esantis bet kokios ūkinės veiklos pradininkas, plėtotojas ir tikslas.

VEIDAS: Bet ar užtenka vien meilės ir tiesos krizei nugalėti? Ar Bažnyčia turi ekonomikos ekspertų potencialą, galintį padėti formuoti Bažnyčios politiką šiais klausimais?

A.Jurevičius: Būtų neteisinga skirti įvairiose ekonomikos bei ūkio vystymo srityse dirbančius žmones į „bažnytinius“ ir „nebažnytinius“, nes ypač socialiniuose klausimuose Bažnyčia vadovaujasi bendražmogiškais principais, kurie Kristaus Evangelijos persmelkti suspindi naujomis spalvomis. Nuodugniai gilindamasi į socialinį mokslą Bažnyčia turi šios srities ekspertų, tačiau enciklikoje juntamas siekis motyvuoti visus geros valios žmones, o ne vien tik pasitikėti specialistais, kuriems visuomenė linksta suteikti vos ne mesijų vaidmenį. Juk Nojus sausumoje statė laivą būdamas ne tos rūšies ekspertas ir išsigelbėjo, o Titaniką kūrė geriausi ekspertai... Negalime laukti, kol tapsime visokeriopo (ekonominio, moralinio) nuosmukio aukomis, o privalome patys imtis iniciatyvos ir atsakingai formuoti ekonominę bei socialinę politiką. Tam Bažnyčia vis primena solidarumą su vargstančiaisiais, esančiais tiek svetur, tiek savam krašte, nes pavieniui nenugalėsime jokios krizės. Be solidaraus ir tarpusavio pasitikėjimu grįsto veikimo netgi rinka negali atlikti savo funkcijų. Kaip galima dalyvauti rinkos procesuose ir pasitikėti kitais dalyviais, jei jiems pirmiausia rūpi tik pelnas, o ne žmonės?

VEIDAS: Popiežius smerkia turtingų valstybių taikomas pernelyg griežtas intelektinės nuosavybės taisykles, ypač pasiekimus sveikatos apsaugos srityje, tarptautinių paramos institucijų išlaidavimą biurokratiniams aparatams. Ar, remiantis ankstesnių enciklikų pavyzdžiu, galima tikėtis, kad po tokio konkretaus blogybių įvardijimo galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų?

A.Jurevičius: Vengčiau vartoti posakį, esą popiežius „smerkia“. Popiežius tik išsako akivaizdžiausius pasaulio veidą bjaurojančius skaudulius ir apeliuoja į žmonių sąžines motyvuodamas juos veikti. Pažanga negali būti vertinama vien tik ūkio technologijų pasiekimais, bet tikroji pažanga įtraukia dar ir vertybinius elementus – meilę ir tiesą. Trūkstant meilės kitam žmogui, naujausi išradimai bus ne tik užpatentuoti, bet ir paslėpti. Pavyzdžiui, mokslo pasiekimai sveikatos apsaugos srityje kuo greičiau turėtų būti prieinami ne tik turtingiesiems, bet visiems žmonėms. Autoritetingas Bažnyčios žodis visuomet motyvuoja keistis ir keisti. Kokių apčiuopiamų rezultatų duos ši enciklika, nemėginsiu spėlioti, tačiau netgi tuštumoje nuskambėjęs žodis suvirpina orą.

VEIDAS: Ar patarimas saugotis prometėjiškos pretenzijos technikos stebuklų pagalba kurti, ką tik panorėsi, nėra naujovių baimės išraiška?

A.Jurevičius: Posakis prometėjiška pretenzija reiškia norą „išplėšti“ iš Dievo daugiau, negu jis mums davė. Bažnyčia nebijo naujovių, bet pirmiausia žvelgia į naujovių siekimo būdą ir tikslą. Net jei tikslas ir labai kilnus, bet būdas tam tikslui pasiekti nėra moraliai teisingas, Bažnyčia nepritaria tokiems „stebuklams“. Pastaruoju metu ypač daug moralinio vertinimo sunkumų atsiranda bioetikos srityje, žvelgiant į žmogaus gyvybės perdavimo būdą, genų inžinerijos laimėjimus, kamieninių ląstelių galimybes... Jei Bažnyčia, būdama ištikima Kristaus Evangelijai, nepritaria kokio nors technologinio „stebuklo“ vykdymui, tai ne dėl naujovių „baimės“, bet siekdama apginti žmogaus orumą. Gerų tikslų negali būti siekiama nevykusiomis priemonėmis.

VEIDAS: Enciklikoje nepritariama gimimų kontrolei, eutanazijai. Ar gindama gyvybę bet kokiomis aplinkybėmis moderni Bažnyčia nedemonstruoja konservatyvumo?

A.Jurevičius: Atsakingas atvirumas gyvybei įvardijamas kaip socialinis bei ekonominis turtas. Popiežius pastebi, kad gimimų skaičiaus mažėjimas ar mažinimas neleistinomis priemonėmis atima iš tautos dinamiką bei veržlumą į ateitį. Žvelgiant iš socialinio taško, jaunų žmonių stokojanti visuomenė atsiduria netikrumo dėl ateities baimėje, o kartais netgi patiria nuosmukį. Socialinės apsaugos sistema gali veiksmingai funkcionuoti tik tuomet, kai vyksta tolygi kartų kaita, o kai to nėra, visa socialinio aprūpinimo sistema atsiduria pavojuje. Nesvetingumas užsimezgusiai gyvybei veda link gyvybės nebranginimo senatvėje arba ligoje (eutanazija). Tuomet kyla pagunda „taupyti“ sudarant teisines galimybes atsikratyti ligoniais ir senukais. Nemanau, kad Bažnyčios pastangos natūraliomis ir Dievo valia suteiktomis priemonėmis apsaugoti negimusią gyvybę, senukus bei ligonius ir taip išgelbėti nuo žlugimo socialinio aprūpinimo sistemą, gali būti vadinama negatyviai suprantamu konservatyvumu.

VEIDAS: Vatikano spaustuvė yra skelbusi, kad kai kurios enciklikos tampa tiesiog bestseleriais. O kaip Lietuvoje?

A.Jurevičius: Neteko girdėti, kad kokia nors popiežiaus enciklikų pakliūtų į perkamiausių Lietuvoje knygų sąrašą. Galbūt tai yra todėl, kad Vatikano naujausi dokumentai pirmiausia yra skelbiami internete (www.katalikai.lt), o tik vėliau išspausdinami atskiru leidiniu. Vasaros atostogų įkarštyje pasirodžiusi enciklika bus išversta ir į lietuvių kalbą ir internete paskelbta rugsėjį. Kol bus platinama spausdinta enciklikos versija, gali tekti dar keletą mėnesių palūkėti.

Visos enciklikos Bažnyčioje sukelia diskusijas, pagyvina tas sielovados sritis, kurias jos aptaria. Pirmojo popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Deus caritas est“ pagyvino karitatyvinę parapinių bendruomenių veiklą, motyvavo savanoriškai artimo meilės tarnybai besiaukojančius krikščionis. Enciklika „Spe salvi“ pasirodė tuomet, kai pasaulinėje ekonomikoje pasijuto pirmieji recesijos požymiai ir tapo pranašišku dokumentu, skatinančių neprarasti vilties net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose. Naujoji enciklika nėra vien tik Bažnyčios vidaus reikalas, bet eina į plačiąją visuomenę, į verslo žmones, į sudėtingų ekonominių bei politinių procesų vykdytojus, todėl tikiuosi, kad kapanojantis iš sunkmečio bus suvokta enciklikos pavadinime perteikta mintis: meilė be tiesos grimzta į sentimentalumą, o tiesa be meilės atrodo per žiauri. Jei šį kartą Bažnyčios balsas bus išgirstas, bendromis pastangomis išsaugosime didžiausią kapitalą – žmogų, atsižvelgdami į visas jo būties dimensijas.

Kaišiadorių vyskupijos kurija

« atgal