Naujienos

Kaišiadorių vyskupo Juozapo MATULAIČIO velykinis žodis – sveikinimas vyskupijos tikintiesiems

2004 m. šv. Velykos, Kaišiadorys

    Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje (1 Pt 1, 3-4).

Mieli broliai ir seserys, nuoširdžiai sveikinu Jus Kristaus Prisikėlimo šventėje. Meldžiu visiems, šiandien švenčiantiems Kristaus Prisikėlimą, gausios Viešpaties palaimos gyvenime ir darbuose.

Mums, krikščionims, Velykos - išties didi šventė. Joje atsiskleidžia viso mūsų tikėjimo esmė ir tikslas. Ne veltui šventasis apaštalas Paulius yra pasakęs: “jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15, 14). Tik iš tikėjimo Kristaus Prisikėlimu kyla nepajudinama viltis, teikianti pagrindą nuoširdžiam džiaugsmui, nušviečianti mūsų kasdienybę amžinybės šviesa ir stiprinanti gyvenimo sunkumuose.

Šia proga noriu sugrįžti į praeitį, Velykų dieną švęstąsias Mišias Sibiro tremtyje: ”Kunigas Zigmas Neciunskas, apsirengęs kalinio rūbais, ant kaklo užsidėjęs siuvėjo metrą primenančią stulą, žengė prie Dievo altoriaus; Mišiose dalyvavo gal 40 žmonių; pamaldų metu daugelis priėmė Komuniją, išpažintį slapta jau buvo atlikę ankščiau. Visus kalinius tarsi sujungė šv. Mišių auka ir kunigo žodis, raminantis ir guodžiantis, kaip kažkada laisvėje girdėtas džiaugsmingas Aleliuja. Po pamaldų su didžiausia viltimi sveikino vienas kitą šv. Velykų proga, tikėdamiesi, kad kada nors išauš laisvės diena” (plg. Vilties angelas, Kaunas, 2002).

Išties, šių žmonių viltys išsipildė; gal ir ne visi, tačiau nemaža nekaltai kankintų ir vargusių žmonių sulaukė džiugaus laisvės ryto. Viltis jų neapvylė, o stiprino ir teikė džiaugsmo - nors mažumėlę. Bet svarbiausia, savo viltis Jie buvo sudėję į Visagalio rankas, pasitikėjo Jo valia ir pagalba. Koks pamokantis ir prasmingas pavyzdys šiandienai…

O kaipgi šiandien? Į ką sudėtos mūsų viltys? Kokios jos?

Šiandien pastebime, jog dauguma žmonių išties puoselėja gražias ateities viltis. Viliamės, kad įstojus į Europos Sąjungą, kitas tarptautines organizacijas, pagerės gyvenimas, sumažės visokios negerovės, nepritekliai, tapsime turtingesni, panašesni į mūsų brolius ir seseris Vakarų visuomenėje. Jeigu bus taip, kaip viliamės, manau, tuo galėsime tik pasidžiaugti. Tačiau, ar vien į šią pusę žiūrėdami, išspręsime visas mūsų gyvenimo ir būties problemas?

Viešpaties mokinys apaštalas Petras savo pirmajame laiške apie viltį taip mums rašo: “Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą […] bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus”. Toliau apaštalas rašo: “Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms”, ir kviečia: “būkite šventi” (plg. 1 Pt 1, 3-4. 6-7. 16).

Šie apaštalo žodžiai yra deramas atsakymas į daugelį mūsų gyvenimo ir būties klausimų, ir užduotis – mūsų vilčiai. Anot apaštalo, tik mūsų nuoširdus tikėjimas Jėzumi Kristumi, atsisakymas tarnauti nuodėmingoms aistroms, Dievo dvasia paremta išmintis gali suteikti nenykstančią gerovę žemėje ir nuvesti į amžinybę. Ši gyva viltis, kylanti iš Kristaus Prisikėlimo, išties nepalyginamai vertingesnė už daugelį mūsų puoselėjamų žemiškų gėrių ar malonumų. Gi šios vilties kulminacija - šventumas, kuris taip retas mūsų kasdienybėje, kuris yra vienintelis tikrai prasmingas ir vertas žmogaus gyvenimo siekis, nes būti šventu – reiškia atsiverti Dievo veikimui mumyse, būti kartu su Dievu, būti laimingu.

“Viešpats tikrai prisikėlė!” - šiandien mums liudija Šventraštis (Lk 24, 34); džiaukimės ir būkime laimingi, kad tikime Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Suvokime, mūsų didžiausia laimė nepriklauso vien nuo žemiško gerbūvio; žmonės, netgi būdami sunkiausiose gyvenimo sąlygose, mokėjo gyventi ir patirti džiaugsmą. Nepamirškime, jog tik Jame, Jo kančioje, mirtyje ir Prisikėlime dėl mūsų, atrasime nesugriaunamą viltį ir neblėstančią laimę.

Viltingų ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!

Vyskupas Juozapas MATULAITIS

« atgal