Naujienos

Pokalbis su Kaišiadorių vyskupu Juozapu Matulaičiu, š.m. kovo 18 d. mininčiu 15-tąsias konsekravimo metines (2004 03 16)

Š.m. kovo 18 d. sukanka 15 -osios Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio konsekracijos metinės; šia proga su vyskupu kalbėjosi Romualda Suslavičienė, Kaišiadorių rajono laikraščio “Atspindžiai” žurnalistė.

Kovas. Pavasarinės saulės spindulys, praslydęs pro Kaišiadorių vyskupijos lango vitražą, saulės zuikučiu klaidžioja ant grindų, ant kuklaus minkšto baldų komplekto, įsigyto dar Šviesios atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus... Duryse pasirodžiusį kaip visuomet giedro veido JE Kaišiadorių vyskupą Juozapą Matulaitį atsiveja telefono skambutis. Ir dar vienas, ir dar... Juolab brangus laikas, Jo Ekscelencijos maloniai paskirtas pokalbiui, kurį padiktavo iškili ir visiems mums reikšminga sukaktis: lygiai prieš 15 metų, kovo 18-ją, Juozapas Matulaitis buvo konsekruotas vyskupu. Ta proga Jo Ekscelencija sutiko atsakyti į keletą "Atspindžių" (Kaišiadorių rajono laikraštis) klausimų.

- Penkiolika metų - tai didelis gyvenimo kelio tarpsnis. Kokie darbai ir žingsniai dabar, atsigręžus atgal, atrodo labiausiai brangūs ir reikšmingi?

- Svarbiausius dalykus liudija mano pasirinktas šūkis - "Teatsinaujina Tėvynė Kristuje", iš kurio išplaukia pagrindinės nuostatos: būti kuo artimesniu savo vyskupijos žmonėms: darbais, veiksmais, dvasiniu nusiteikimu, pamokymais ir patarnavimais. Gyventi, kaip moko Apaštalų darbų knyga - skleisti apaštalų mokymą, telkti bendruomenę, brolišką visame kame: ir maldoje, Eucharistijos šventime, ir kasdieniuose darbuose.

Tai esminės darbo gairės vyskupijoje. Be jų svarbūs ir tokie, kaip pavadinčiau antraeiliai, pagalbiniai dalykai: 1994-2000 m. pastatytos 4 parapijinės bažnyčios Ryliškiuose, Senojoje Varėnoje, Kiaukliuose ir Elektrėnuose. Pirmosios trys – karo ir pokario metais sudegusių vietoje, o Elektrėnuose kartu įkuriant naują parapiją.

Visą laiką stengtasi neapleisti ir socialinio darbo. Pavyko įkurti senelių globos namus Kruonyje, Pivašiūnuose, Želvoje, Širvintose, Aukštadvaryje. Ypač daug pastangų pareikalavo Aukštadvario buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio atkūrimas. Dabar čia veikia aukštesnioji mokykla, kurioje ruošiami socialiniai darbuotojai, antrajame aukšte įsikūrė senelių globos namai, išsaugota ir atgaivinta koplyčia. Steigiant mokyklą ypač džiugina pasiektas gražus bendradarbiavimas su VšĮ Kauno paslaugų verslo profesinio rengimo centru, Švietimo ir mokslo ministerija, kuriant senelių namus - su Trakų savivaldybe.

1997 m. įsteigti Šv. Juozapo laikinos vaikų globos namai Paparčiuose. Jų darbuotojai dabar rūpinasi ne tik vaikais, su kuriais būna ir džiaugsmo, ir liūdesio, bet ir palaiko ryšius su tų vaikų šeimomis, globėjais. Tais pačiais metais išsipildė svajonė prie Vyskupijos kurijos turėti pastoracinį centrą - įsikūrė Sielovados centras, kur šiuo metu veikia Carito, Jaunimo, Katechetikos, Šeimos centrai, įrengta didžioji vyskupijos konferencijų salė. Teko rūpintis ir Adomo Jakšto spaustuvės įkūrimu, statyba. Prisimenant, jog šiai spaustuvei buvo ieškoma vietos kituose Lietuvos miestuose, malonu, kad pavyko įkurdinti ją Kaišiadoryse - šiuo metu čia yra apie 100 darbo vietų, žmonėms nemaža paspirtis...

- Tokiems dideliems projektams reikėjo surasti nemažai lėšų...

- Lėšų ieškojimas, iš tiesų, gana nelengvas darbas. Steigiant Adomo Jakšto spaustuvę šiuo tikslu teko vykti net į Kanadą, ženkliai parėmė vokiečiai, prisidėjo tuometinė Lietuvos vyriausybė. Spaustuve dabar rūpinasi Lietuvos Vyskupų Konferencija, vyskupija su ja nesusijusi. Taip pat užsienyje lėšų ieškota ir Aukštadvario buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio atkūrimui, kitiems projektams.

- Galima pasidžiaugti ir tarptautiniais ryšiais, kuriuos Kaišiadorių vyskupija užmezgė per tuos 15 metų?

- Pati didžiausia mūsų partnerė - Magdeburgo vyskupija Vokietijoje. Magdeburgo vyskupijos pagalba vyksta jaunimo apsikeitimai: vienais metais į Magdeburgą vyksta jaunuoliai iš mūsų vyskupijos, kitais - svečius priimame mes. Taip pat Magdeburgo vyskupija finansuoja mūsų jaunuolių studijas Vokietijoje, kur, įgiję išsilavinimą, jie grįžta pastoraciniam darbui į Kaišiadorių vyskupiją. Vokiečių paramos dėka šioje šalyje lankėsi mūsų chorai, tikybos mokytojai, parapijų aktyvistai. Jeigu Magdeburgo vyskupija nepadengtų kelionės išlaidų, tikrai to sau negalėtume leisti. O pati didžiausia vokiečių investicija - tai pirmosios Lietuvoje vėjo jėgainės statyba. Šiam tikslui buvo įkurta VšĮ "Dalis gero", kurios akcininkės - Kaišiadorių ir Magdeburgo vyskupijos. Įstaiga ir vykdė šį projektą: Kretingos rajone, Vydmantuose iškilo elektros vėjo jėgainė, kurios maksimali galia - 600 kwh, bendras aukštis - 95 m. Elektros energiją jėgainė parduos Vakarų skirstomiesiems tinklams. Jau vyko pirmieji bandymai, o oficialus jėgainės atidarymas – š.m. balandžio 15-ąją. Nors įdėtos lėšos atsipirks gana negreitai, tikimės, jog vėjo jėgainė atneš naudos, būsimas, kad ir nedideles pajamas vyskupija galės panaudoti pastoracijos tikslams.

Su Berlyno miesto katalikiška organizacija “In via” glaudžiai bendradarbiauja 1997 m. Kaišiadorių vyskupijoje įkurta karitatyvinė organizacija "Vilties tiltas", kuri turi savo skyrius jau keliolikoje vyskupijos parapijų. Kasmet vyksta išvažiuojamieji seminarai Vokietijoje, pasikeitimai delegacijomis - teikiama teorinė ir praktinė parama veikloje.

- Plačiai žinoma Jūsų globojama ir laiminama veikla įamžinant iškiliausių Vyskupijos dvasios vadovų atminimą, jų palikimą.

- 1990 m. pradėta garbingojo Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla. Surinkome medžiagą, kvietėme melstis, kad būtume verti turėti jį altorių garbėje. Tikimės, jog atėjus laikui, Dievo Apvaizdos valia arkivysk. Teofilius Matulionis bus paskelbtas Bažnyčios kankiniu. Džiaugiamės, kad su Kaišiadorių savivaldybės pagalba turime gražią aikštę ir Teofiliaus Matulionio paminklą prie katedros, skitą šio Dievo tarno garbei ir atminimui. Vyskupijos lėšomis pavyko išleisti ir vieną kitą, mums reikšmingą knygą. Pirmoji buvo skirta prelato Stanislovo Kiškio palikimui, paskutinioji liudija pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos gyvenimą. Norisi kuo daugiau įamžinti, palikti, tik šiam darbui neretai stokojame lėšų ir žmonių. Minint Kaišiadorių vyskupijos 75-etį kurijos patalpose įkurta ekspozicija, 2000-aisiais atidarytas sakralinis muziejus Birštone, kur muziejaus lankytojams nuolat pristatomos dvi memorialinės ekspozicijos skirtos Dievo tarnui arkivyskupui Teofiliui Matulioniui ir Šventosios Romos Bažnyčios kardinolui Vincentui Sladkevičiui, buvusiems Kaišiadorių vyskupijos ganytojams.

Yra dar vienas sumanymas dėl šviesios atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimo įamžinimo jo tėviškėje. Jo gimtinėje vyskupija išpirko žemę, parengtas ir detalusis planas. Šiemet su Kaišiadorių urėdijos pagalba pagal galimybes mėginsime kurti parką. Norime, kad ta vieta taptų lankoma, kad žmonės čia galėtų pasisemti dvasingumo. Yra minčių - įrengti taką, paženklintą rožinio paslapčių skulptūromis. Tai - dar tik planai. Pirmi žingsniai žengti, reikia tikėtis, jog jie atves ir į sumanymo išsipildymą.

- Kovo mėnuo Jūsų Ekscelencijos gyvenime labai reikšmingas. Gimėte 1936-ųjų kovo 8 dieną, lygiai prieš 40 metų kovo 25 dieną buvote įšventintas kunigu. Prieš 15 metų kovo 18-ąją tapote vyskupu... Sugrįžkime į pradžią. Kada pirmą kartą pajutote savo didįjį Pašaukimą?

- Man atrodo, jog tai su manimi buvo visada... Gyvenome Užgirėlio kaime, Darsūniškio parapijoje (Kaišiadorių raj.); mūsų šeima buvo katalikiška, tėvai pamaldūs, visuomet bendraudavo su kunigais, padėdavo aukomis ir darbu Bažnyčiai, sekmadieniais visi kartu dalyvaudavome šv. Mišiose, dažnai lankydavomės atlaiduose. Visada ir visi - noriai. Atminty liko gražiosios gimtojo Užgirėlio gegužinės pamaldos, kartais vykdavusios pas kaimynus, kartais - mūsų namuose. Dėl gyvenimo kelio pasirinkimo niekada abejonių nekilo. Jau mokydamasis Kruonio, o vėliau Žiežmarių mokyklose, žinojau, kad pasirinksiu kunigystės kelią.

Norimu laiku į seminariją nepriėmė, kadangi dar nebuvau atlikęs karinės tarnybos; tame tarpe 1955-57 metais studijavau Kauno technikos mokykloje. Prisimenu, kai gavau pranešimą, jog esu priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, iš laimės neužmigau visą naktį... Seminarijoje tespėjau pabaigti vieną semestrą ir mus, rodos aštuonis jaunuolius, paėmė į kariuomenę. Treji metai kariuomenėje prabėgo Moldavijoje. Kai grįžau, studijas tęsiau toliau. 1964 m. kovo 25 d. vyskupas Maželis Kauno arkikatedroje mane įšventino kunigu. Tapęs kunigu buvau paskirtas į Pivašiūnus – vikaro pareigoms. Vėliau, kai 1966 metais buvau perkeltas į Nemajūnus, jau klebono pareigoms, čia man pagelbėti atvyko mama. Jinai išties labai daug man padėjo klebonijoje, ruošdama maistą ir patarnaudama nesibaigiančioms statyboms ir remontams bažnyčiose samdomiems žmonėms, įvairiems talkininkams, svečiams, kitų įvairių parapijiečių susibūrimų progomis; motinos pagalba lydėjo mane iki pat jos mirties. Vėliau teko darbuotis Vievyje ir Butrimonyse, kur kaip ir Nemajūnuose buvo vykdoma daugybė remonto ir statybos darbų; paskutinė kleboniško darbo vieta - Merkinė, o iš ten į Kaišiadoris… Visose parapijose, kuriose Viešpaties valia man teko darbuoti, visų pirma stengiausi man patikėtiems žmonėms žodžiu ir pavyzdžiu liudyti Kristų, nuoširdžiai bendrauti, patarnauti; ūkio darbai, kurie klebonui ir šiais laikais yra neišvengiami, buvo išties ne pagrindinė, bet puiki priemonė susitikti žmones, o jiems - galimybė padėti Bažnyčiai…

- Tačiau laikmetis ryžtis kunigystei nebuvo palankus...

- Klasėje neįstoję į komjaunimą buvome likę gal kokie keturi. Visuomet lankiau bažnyčią, tačiau dėl to didelių pažeminimų nepatyriau. Kariuomenėje, kur labai prižiūrėdavo, kad neturėtume jokių pašalinių daiktų, rožančių teko slėpti. Kartą, atliekant karinius pratimus iš vidinės kišenės iškrito rožinis. Kareiviai jį apžiūrėjo ir perdavė seržantui... Per politvalandėlę pradėjo viešai klausinėti: ar tėvai tikintys, ar aš pats tikintis. Nesigyniau. Tai, manau, jiems padarė įspūdį, nors vėliau dėl to susilaukdavau priekaištų, pažeminimo. Be abejo, studijų seminarijoje metu, iš to meto sovietinės valdžios teko patirti ir pažeminimų ir vilionių, ir gąsdinimų, bet visa tai, nors tuo metu ir buvo labai nemalonu, tik užgrūdino ateičiai …

- Koks žmogus buvo Jūsų Ekscelencijos dvasiniu vadovu, atrama?

- Seminarijos metais tokiu žmogumi buvo kunigas Juozas Kanaverskas - mano gimtosios Darsūniškio parapijos klebonas. Jis, sunkiais pokario metais atstatė per karą sugriautą Darsūniškio bažnyčią. Klebonas buvo labai pamaldus, paprastas, kuklus, mylintis žmones, didžiai darbštus. Nors turėjo begaliniai daug darbo, ypač atstatinėjant bažnyčią, visuomet surasdavo laiko nuoširdžiam pokalbiui su kiekvienu žmogumi, giliai maldai; kaip šiandien prisimenu jį susikaupusį su brevijoriumi rankose ilgai maldai žiemą šaltoje bažnyčioje... Šiemet rugpjūčio 18-ąją sukanka 40 metų nuo šio garbaus kunigo, mano tėviškės parapijos klebono mirties; jis išties man buvo didis kunigo pavyzdys…

- Kas Jums teikia nusiraminimą, poilsį tarp įtemptų darbų?

- Kartais nuvažiuoju į tėviškę, kur labai mėgstu pavaikščioti po mišką, ten pasidairau į vis dar stovinčius tėvų namus, nors jau daug metų niekas ten negyvena. Kažkiek pailsiu asmeniškai lankydamas parapijas, vairuodamas automobilį, o kartais - įprastinį darbą pakeitęs kitu… Kažkokių ypatingų poilsiui formų neturiu…

- Gyvename gana sunkiu laikmečiu. Aplink pilna ir blogybių, ir nusivylimų. Visgi - kas džiugina, neša viltį?

- Nežiūrint visų sunkumų ir blogybių, stengiuosi dažniau pažvelgti į tai kas džiugina, kad ir tos vyskupijos šeimos, kurios tarpusavyje bendrauja, renkasi į bendrus užsiėmimus, gyvena gražioje artimo meilėje, turi prasmingų bendrų tikslų, dalyvauja įvairiose katalikiškose organizacijose ar kitoje Bažnyčios veikloje. Taip pat nepaslaptis, juk turime gero, gražaus jaunimo, vaikų… Malonu kai matai, kai žmonės savo pavyzdžiu ir darbais liudija nenykstančias, Bažnyčios puoselėjamas vertybes. Jei laikmetis sunkus, kaip įprasta šiandien sakyti, reiškia turime daugiau progų daryti gera kitiems, padėti, pagelbėti. Tik deramai išnaudokime šį laiką. Juk turime Nepriklausomybę, galime laisvai dirbti, kurti. Nors laisvė, kaip pastebime, be Dievo pavojinga - tyko daugybė klystkelių. Čia turime būti dėmesingi. Laisvę turime suvokti kaip Dievo dovaną ir didelę atsakomybę, išnaudoti ją kaip galimybę daryti gera, mylėti Viešpatį, laikytis laisvės kelyje Jo nurodymų.

Pokalbio metu Jo Ekscelencija toli gražu nesuminėjo visų darbų, kuriais per 15 savo vyskupavimo metų praturtino Kaišiadorių vyskupiją. Pirmiausia vyskupijos kurijos įkurdinimo jai prieškarį priklausiusiuose pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos statytuose namuose (sovietmetį šie namai buvo nacionalizuoti); Birštone įkurtų vyskupijos konferencijų ir svečių namų; 1994 m. atstatytų Kaišiadorių katedros šventoriaus vartų ir tvoros bei įrengtų naujų vargonų; 1999 m. įkurtos Kaišiadorių vyskupijos kredito unijos (šiuo metu unija veikia nepriklausomai, vyskupija su ja nesusijusi)... Tačiau, manome, jog kur kas svarbesnis už šiuos regimuosius darbus yra niekados nenuilstantis vyskupo Juozapo Matulaičio rūpinimasis vyskupijos tikinčiaisiais: per penkiolika pastarųjų metų suteikti Kunigystės šventimai dvidešimt aštuoniems jaunuoliams (šiuo metu besidarbuojantiems vyskupijos parapijose), paskelbta daugiau nei trisdešimt įvairaus pobūdžio ganytojiškų laiškų, pastoracinių vizitacijų ir asmeninių susitikimų metu parodyta meilė ir nuoširdumas ganomiesiems, bendradarbiams - kunigams bei vyskupo asmeniniu pavyzdžiu paliudyta ištikimybė maldai, neblėstanti meilė Dievui ir Bažnyčiai, Tėvynei.

Viešpats testiprina Jus savo malonėmis ir ateities darbuose.

Ir labai Ačiū Jo Ekscelencijai už malonų pabendravimą su mūsų skaitytojais.

« atgal