Naujienos

Kas yra krikščioniškas pasninkas? (2008 02 06)

Krikščioniško pasninko praktika susiklostė labai seniai. Daugelis tradicijų perimtos iš pirmųjų amžių uolių tikinčiųjų elgsenos. Visą dėmesį skyrę dvasiniam gyvenimui, jie dažnai valgydavo tik kartą per dieną, paprastai po Šventojo Rašto skaitymo ir maldos, o tai, ką sutaupydavo, išdalydavo ligoniams, vargšams ar pakeleiviams. IV amžiuje atsiradus išskirtiniam laikui prieš Velykas, per kurį katechumenai rengdavosi Krikštui, o atgailaujantys nusidėjėliai – atleidimui, pamažu ir visi krikščionys pradėjo šias savaites gyventi kaip atgailos paženklintą pasiruošimo Kristaus Prisikėlimo šventei metą. V šimtmetyje gyvenęs šv. popiežius Leonas Didysis ragino per gavėnią susilaikyti ne vien nuo maisto, bet dar labiau nuo nuodėmių. Vėlesniais laikais atsirado įvairiausių smulkmeniškų nuorodų, kaip ir kada krikščionys turėtų pasninkauti, nors pernelyg į jas susitelkus, kartais būdavo užmirštama pasninko prasmė.

Ir šiandien pasninkas nepraradęs savo reikšmės. Žinoma, jei tik jo laikomasi ne vien išoriškai, gal net su nepasitenkinimu ar suirzimu. Juk pasninkaudami trokštame dar labiau pasitikėti Dievu, savo gyvenimą nukreipti į jį, pastebėti tai, kas svarbiausia, taip pat padėti kitiems. Biblinėje tradicijoje pasninkas neatsiejamas nuo išmaldos: tai, ką atimu nuo savęs, atiduodu kitam. Tokiu būdu sekame Jėzumi – jis, anot apaštalo Pauliaus, „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Ne tik maistas, kurio atsisakau, bet ir drabužiai, kurių nenusiperku, gėrimai ir parfumerija, kurių nevartoju, gali padėt sutaupyti ženklesnę sumą, kurią skiriu labiau už mane stokojantiems. Tai tikrai nėra sunku, pal. Motina Teresė kalbėdavo apie pagalbą kitam „iki skausmo“. Tačiau net tiek nedaug nuveikdami, padarysime kai ką gero kitiems.

Kaip dabar turėtume pasninkauti? Visų pirma reikia skirti du dalykus, kuriuos dažniausiai painiojame: susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) ir pasninką.

Kaip nurodyta Bažnyčios teisyne, nuo mėsos susilaikome, kaip visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį, o Lietuvoje dar ir Kūčiose: tiesiog šią dieną nevalgome mėsiškų patiekalų. Šis įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus.

Pasninkaujame griežta prasme ne tik tada, kai susilaikome nuo mėsos, bet iš viso tik kartą per dieną sočiai pavalgome (nebent labai nedaug užkąsdami kitu laiku). Taip pasninkauti nurodyta du kartus metuose: Pelenų dieną ir Didįjį Penktadienį; šito privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus.

Kun. Lionginas Virbalas SJ (Vilnius)

« atgal