Naujienos

R. Suslavičienė: Tarsi prigesęs ugnikalnis (kun. Č. Kavaliauskui atminti)

2007 m. vasario 20 d. sukanka 10 metų nuo kun.Česlovo Kavaliausko mirties.

- Toks žmogus! - šią frazę lyg susitarę kartojo visi, užkalbinti apie Šviesios atminties kunigą Česlovą Kavaliauską. Gaila, kad popieriuje neįmanoma perteikti, kokia intonacija, su kokia gilia ir šventa pagarba buvo tariami šie žodžiai.

Šis kuklus rašinėlis jokiu būdu nepretenduoja nei į gilesnę Česlovo Kavaliausko asmenybės analizę, nei, tuo labiau, į Jo turtingo rašytinio, intelektualinio palikimo studiją. Turėkim vilties, kad tai padarys filosofai, teologai, literatūrologai (Č.Kavaliauskui savo darbą skyrė V.Žukas). Autorė tenorėjo trumpai priminti Č.Kavaliausko biografiją, kuri persipynusi ir su mūsų miestu, rajonu, suminėti žymesnius Č.Kavaliausko plunksnai priklausančius leidinius bei Kaišiadorių vyskupijos archyvo fonduose saugomą šios iškilios asmenybės rašytinį palikimą. Galbūt tiems, kurie dar nedaug žino apie kunigą, teologą, literatą, poetą, vertėją, publicistą, mąstytoją, kils noras prisiliesti prie Jo autorinės kūrybos, amžininkų atsiminimų.

Česlovas Kavaliauskas gimė 1923 m. liepos 20 d. Pasvalio rajono Pumpėnų kaime. Šeima persikėlė į Kauną, kur lankyta “Aušros” gimnazija, kunigų seminarija. Genais teka gabios, talentingos giminės kraujas: dėdė - dail. A.Buračas, senelis iš tėvo pusės - užsienio kalbų mokytojas. Dar būdamas seminaristu laisvai skaito graikiškai - senąja graikų kalba, kas vėliau išsikristalizuos į didįjį Č.Kavaliausko gyvenimo darbą - Naujojo testamento vertimą iš graikų kalbos. Į kunigus įšventinamas 1946-aisiais. Tragiškas pokario laikmetis, po jo sekęs griežtas sovietinis režimas lemia sudėtingą, momentais - net prieštaringą, pilną išbandymų gyvenimą. 1950 m. gruodžio 20 d. areštuojamas už politinę veiklą ir penkeriems metams ištremiamas į Sibirą, kur dalyvauja garsiajame Norilsko kalinių sukilime (per kunigo laidotuves, po daugelio metų, jau pražilę Norilsko Vyčiai sugiedos Č.Kavaliausko tremtyje sukurtą himną). Į Lietuvą grįžta su 1956-ųjų pavasariu, o į Kaišiadorių vyskupiją likimas atveda 1959 - aisiais. Įvairiose mūsų vyskupijos parapijose kunigas darbuojasi iki pat savo mirties. „Darbo vietų nesirinko, mėgo kaimo vietoves, o jeigu netoliese būdavo ežeras ilgam maudymosi sezonui, tai gana. Žinoma, jei dar pavykdavo gauti gerų teologijos, Šventojo rašto ar gamtos mokslo knygų”, - rašo kun.V.Aliulis. Konkrečiai su mūsų rajonu taip pat susiję ne vieneri Č.Kavaliausko gyvenimo metai: nuo 1976 m. sausio iki 1978 m. balandžio bei nuo 1992 m.rugpjūčio iki 1994 m. rugsėjo - Žaslių parapijos altaristas-rezidentas; nuo 1994 m. rugsėjo - Kaišiadorių katedros rezidentas, katechetų kursų vedėjas. Mirė 1997 m. vasario 20 dieną, palaidotas Vievio bažnyčios šventoriuje.

Kaip minėta, svarbiausias darbas - Naujojo testamento vertimas iš graikų kalbos, vėlesni vertimai, iš graikų kalbos išvertė “Euzebijaus Cezariečio Bažnyčios istorijos” 1-7 skyrius, Vatikano II Susirinkimo nutarimų dokumentų vertimai iš lotynų kalbos, suredaguotas “Psalmynas”. 1998 m. išleistas rinktinių straipsnių ir pokalbių rinkinys “Tarp fizikos ir teologijos”; daug straipsnių spausdinta periodikoje. Iš hebrajų kalbos išversta “Karalius Saliamonas. Giesmių giesmė”. Č.Kavaliausko plunksnai priklauso “Trumpas teologijos žodynas”. Kunigo žodis sklido Lietuvos radijo “Mažosios studijos” eteriu, kur buvo pašnekovas laidose “Dievo žodis - kasdieniai skaitymai”, “Literatūra ir religija”. Iškilių darbų puokštėje - eilėraščių ir poezijos vertimų knyga “Pažadėtoji žemė”. 2002 m. Antano Mozerio iniciatyva išleista knyga “Priespaudos metais skleidęs šviesą”, kurioje - pluoštelis amžininkų prisiminimų, Č.Kavaliausko straipsniai ir eilėraščiai.

Savo eilės išeiti į šviesą dar tebelaukia daugybė darbų, vertimų. Galingas įvairialypio erudito palikimas - tarsi prigesęs ugnikalnis - toks alsuojantis ir toks gyvas ten, viduje. Savyje.

...Kaišiadorių vyskupijos kurijos trečiajame aukšte - šviesi ramybė [...] Jau per slenkstį apgaubia tas nenusakomas kvapas, kurį pažįsta kiekvienas muziejininkas, archyvaras ar filologas, bent kiek gyvenime dirbęs su archyvais - rankraščių kvapas. Tai ne tik jutiminis, bet ir dvasinis reiškinys, pastarasis gal net daugiau: rankraščiai kvepia pageltusiu, daug sykių kilnotu, lytėtu popieriumi, kvepia kūrybiniu pakylėjimu, sielos nerimu, tikėjimu, kad turi ką pasakyti ir būtinai reikia tai padaryti; kvepia žodžio ieškojimu ir jo atradimo džiaugsmu. Laiko barjerų nebuvimo kvapas: tada, dabar, rytoj - viskas iš karto [...]

Prie lango rymo kuklus arkivysk. Teofiliaus Matulionio stalelis ir senutėlis radijas, šviesiu gobelenu aptraukta “kakta”. Ir eilė spintų su istorinėmis relikvijomis. Parapijų bylos nuo pat 1804-ųjų, Anapilin išėjusių sielos ganytojų knygos, rankraščiai. Vienų telpa lentynoje, kitų užima ištisus sekcijos skyrius, dar kitų rankraštynas glūdi senoviškuose lagaminuose. Kiek dvasios šviesos palikta skirtingomis rašysenomis primargintuose popieriaus lapuose... [...]

O kol kas - tarsi į svečius pas kunigą Česlovą Kavaliauską, tenai, už tų medinių spintos durelių, kur Jo rankų prisilietimus dar mena naudotos knygos, kur ryžtingu braižu išmarginti lapai liudija milžinišką intelektą, didžiulį protą, aprėpusį nepalyginamai daugiau nei duota daugeliui mūsų. Paskutinis rankraštis čia pateko visai neseniai - aptiktas 2006-aisiais, tikėtina, kad jų bus ir daugiau.

Č.Kavaliausko archyve saugoma daugybę kartų Jo vartyta, skaityta, studijuota knyga - 1964 m. Romoje graikų ir lotynų kabomis išleistas Novum Testamentum (Naujasis Testamentas). Lapai išmarginti savininko pastabomis, nuorodomis graikų ir lotynų kalbomis, kas rodo, jog Jis taip gerai mokėjo šias senąsias kalbas, jog jomis net mąstė! Aistringa polemika, tikrosios tiesos ieškojimas mašinėle spausdintuose darbuose “Gyvojo Kristaus atradimas”; “Ką mums šiandieną reiškia Jėzus Kristus?”, “Istorinio Jėzaus problema”, “Kodėl aš tikiu Jėzaus prisikėlimą?”, “Jėzaus kentėjimų ir prisikėlimo prasmė”, “Esminis žmogaus nemirtingumas” ir kt. Originalios, drąsios mintys, paremtos nesuskaičiuojama daugybe mokslinių ir filosofinių šaltinių su beveik iki skausmo įsirėžusiu tikslu - rasti tikrąją esmę. Įdomus ir plačiai auditorijai prieinamas darbas “Šv. Petro kapas archeologijos šviesoje” su brėžiniais; rankraštis, kuriame apžvelgiami Marijos apsireiškimai. Monumentali studija “Kosmologija ir filosofija”, kurioje išvadų siekiama matematikos, fizikos, geometrijos, gravitacijos teorijos formulių pagalba. Daugiabriaunį, didžiulį protą liudija rankraščiai “Bendroji reliatyvumo teorija”, “Kosmologinė problema Einšteino-Fridmano teorijos šviesoje”, “Begalybės klausimas ir filosofija”. Žavi poleminiai straipsniai parašyti puikiai įvaldyta rusų kalba laikraščiui “Komsomolskaja pravda”, žurnalui “Nauka i žizn”. Ir visai netikėtai - šilta, pilna nuoširdaus susižavėjimo, subtiliai paprasta Birutės Grižienės poezijos recenzija “Didis atradimas - šventoji poezija”... Viską išvardinti būtų sunku, o ir vargu, ar tikslinga. Čia išvardintus rankraščius regėjo pasvališkiai, prieš trejetą metų minėdami Č.Kavaliausko gimimo 80-ąsias metines - Mariaus Katiliškio bibliotekoje Kaišiadorių vyskupijos archyvai pasitarnavo parodai “Sugrįžtantis laikas”. Yra gražių vilčių, kad panašią parodą ateinančių metų vasary pamatys ir kaišiadoriečiai. Tai - Česlovo Kavaliausko gyvenimo turtas, Jo palikimas, skirtas mums visiems, kiekvienam tiek, kiek pajėgia aprėpti, įstengia pasiimti. Kitokio Jis, nesureikšmindavęs medžiaginių vertybių, nepaliko...

Prasminga būtų prisiminti kun. V.Aliulio straipsnyje ”Žavi nerami siela. In memoriam” pacituotą kun.R.Šalčiūno papasakotą epizodą: “Per Kalėdas po trejų šv. Mišių kun.Česlovas nusirenginėja zakristijoje liturginius drabužius, prasiskiria jo apsiaustas (iš amerikoniškos kario palapinės medžiagos), o po juo - tik marškinėliai. “Kas yra, kunige Česlovai, kodėl taip menkai apsivilkęs?” - “Matai, klebone, kai vakar vakare grįžau iš tavęs po Kūčių vakarienės, pas mane atėjo du labai suvargę senukas ir senutė, tai aš senukui atidaviau švarką, o senutei sutaną, tegu pasisius ką nors. Tai buvo gražiausios mano gyvenimo Kūčios. Aš pasijutau panašus į vargingąją Betliejaus šeimą”. “Jeigu žmogus nėra egoistas, jeigu moka mylėti kitus, padėdamas, gelbėdamas, aukodamasis ir dirbdamas - jis nejučiomis vykdo aukščiausiojo valią, kuri taip pat ir dovanojanti meilė”.

“Dievo šviesa ir paslaptingas amžinojo gyvenimo pažadas duodami kiekvienam žmogui, nors jie būtų vadinami ir kitokiais vardais”.

(1988-12-29, iš str. “Egoizmo priešingybė”, skelbto Molėtų laikr.“Pirmyn”).

“Pagaliau, tikrasis tikėjimas nėra ir negali būti teorija. Negali būti tikėjimo be gerų darbų”.

“(Iš rankr. “Gyvojo Kristaus atradimas”).

“Mūsų dienomis nelengva kalbėti apie teigiamą, giliai žmogišką pokylio reikšmę. Nelemti piktnaudžiavimai, alkoholizmo potvynis labai iškreipė vaišių prasmę. Ir vis dėlto būtina pažvelgti į pozityvią vaišių vertybę. Nepaisant piktnaudojimų, privalome nepamiršti, kad vaišių pokylis yra nepakeičiama bendrijos gyvenimo apraiška, be kurios neįmanoma išreikšti didelio džiaugsmo, iškilmingumo ir net meilės. Kokios galėtų būti sutuoktuvės be pokylio, skirto meilės triumfui atžymėti? O kokios būtų senų bičiulių susitikimo iškilmės be vaišių stalo? Kokios būtų krikštynos ar vardinės, jei nebūtų bent kuklių vaišių? Nežiūrint aukšto kultūrinio išsivystymo, šiandien valstybiniu mastu itin svarbūs susitikimai, iškilmės ar vadovų derybos paprastai vainikuojami vaišėmis.

Taigi vaišių stalas yra ne tik iškilmių atributas, bet ir žymesnės bendrijos, žmonių grupės gyvenimo kulminacija. Bendras džiaugsmas ar iškilmingumas pabrėžiamas gausių svečių dalyvavimu. ir netgi visų laikų religijose pokylio forma būdavo švenčiamas tikinčiųjų susitikimas su dievybe”. (Iš rankr. “Dievo pokylis”).

“Kalbant apie kosminius maštabus tenka priminti, jog žmogus net savo planetos atžvilgiu yra labai mažas. Artimiausieji dalykai jam lygiai paslaptingi (atomo pasaulis), kaip ir kosminiai toliai. Įsivaizduokime būtybes, kurios tiek kartų mažesnės už vandens lašelį, kiek žmonės už žemės rutulį. Nejaugi šios būtybės galėtų pilnai suvokti okeaną, kuriame randasi vandens lašas? Nejaugi galima iš jų laukti, kad jos turėtų vaizdą apie sausumą ir žemynus? Prileidę visatos nehomogeniškumą ir anizotropiją, mes atsiduriame anų mikroskopinių būtybių situacijoje, tuo labiau, kad mūsų kultūra visatos skalėje sudaro labai trumpą atkarpą”. (Iš rankr. “Begalybės klausimas ir filosofija”).

“Kodėl sudėtingus visatos dėsnius atskleidžia ne potyris, bet protas? Kodėl visas kūrybinis gamtos pažinimas remiasi matematikos idelizuotomis ir abstrakčiomis formomis, kurios yra intelekto kūrybinis atradimas? Kokią prasmę turi primityvus medžiagos stabo garbinimas, jeigu materijos dėsniuose galima įžiūrėti protingą valią?” (Iš rankr. “Kosmologija ir religija”).

„Atspindžių“ kultūrinis priedas „Priemenė“ (2006 m. gruodis)

« atgal