Naujienos

Kaišiadorių vyskupo pamokslas pal. arkivysk. Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje (2006-07-16)

Brangūs broliai ir seserys!

Susibūrėme šiandien prie didžiojo mūsų krašto Bažnyčios ganytojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kapo, trokšdami išmelsti jo užtarimo sau, savo artimiesiems, o ypač mūsų krašto šeimoms, už kurias šioje iškilmėje ragina melstis šios vyskupijos ganytojas...

Popiežius Benediktas XVI šių metų birželio mėnesį vizito Ad limina metu Lietuvos vyskupams ypač pabrėžė sielovadinį rūpestį šeimomis: „Iš daugelio temų, kurias norėčiau šiandien aptarti su jumis, sakė popiežius, apsistosiu ties viena, itin reikšminga ... – tai šeimos tema. Kaip žinoma, šalia pavyzdingų šeimos židinių, deja, dažnai pastebimos ir tos šeimos, kurias ženklina silpni santuokiniai ryšiai, aborto žaizdos [...], nesugebėjimas savo vaikams perduoti autentiškas vertybes, darbo stoka, [...] kartų susipriešinimas bei vis stiprėjantis jaunimo vidinis pasimetimas“.

Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Vatikano antrasis susirinkimas šeimas vadina Ecclesia domestica – namų bažnyčia (LG 11). O kadangi krikščioniška šeima yra namų bažnyčia, ji privalo turėti ir bažnytiškumo savybių:

- skleisti gyvybės Evangeliją,

- gerbti žmogišką asmenį,

- rūpintis dvasiniu gyvenimu...

Šios dienos Evangelijoje Kristus išsiunčia į pasaulį septyniasdešimt du mokinius, jiems nurodydamas: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams“ (Lk 10, 5). Ramybės ir sutarimo tarp sutuoktinių skleidimas, manau, yra svarbiausias sielovados uždavinys. Prisiminkime Evangeliją. Prisikėlęs Kristus pirmiausia palinkėjo apaštalams ramybės, be to, nurodė kelią kaip tą ramybę pasiekti: suteikė apaštalams galią atleisti nuodėmes, sutaikinti žmones su Dievu...

Tad šiandien norėčiau ypač pabrėžti Atgailos sakramento reikšmę šeimos gyvenime. Juk krikščioniškoje šeimoje atgaila ir atleidimas vienas kitam atlieka labai svarbų vaidmenį kasdieniniame gyvenime. Jei asmuo neišgyvena dieviškojo atleidimo malonės per Atgailos sakramentą, ar gali tuomet atleisti ir susitaikyti su šeimos nariu iškilus nesutarimams? Per Atgailos ir Susitaikinimo sakramentą Viešpats minkština mūsų širdis, švelnina aštrias mūsų charakterio savybes. Tikėjimo dvasia suvokę, kad nuodėmė prieštarauja ne tik Dievo valiai, bet ir šeimos bendrumui, sutuoktiniai ir visi šeimos nariai trokšta susitikti su Dievu, kuris yra apstus gailestingumo ir, skelbdamas savo už nuodėmę tvirtesnę meilę, atkuria bei patobulina santuokinę sąjungą ir šeimos bendrumą...

Krikščioniškos šeimos siela tebūna bendra malda, kuriai ypač tinka Kristaus pažadas: „jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,19-20). Mokant vaikus melstis labai svarbus yra gyvas tėvų pavyzdys, paliekantis vaikų širdelėse pėdsakus, kurių nepanaikins vėlesni gyvenimo išbandymai. Popiežius Paulius VI vienos audiencijos metu taip kreipėsi į tėvus: „Motinos, ar mokote savo vaikus krikščioniškos maldos? Ar vaikystėje rengiate juos kartu su kunigais sakramentams: išpažinčiai, Šv. Komunijai, Sutvirtinimui? Ar pratinate ligos metu mąstyti apie kenčiantį Kristų? Šauktis Dievo Motinos ir šventųjų pagalbos? Ar šeimoje kalbate rožinį? O jūs, tėvai, ar meldžiatės su savo vaikais, su visa namų bendrija bent kartkartėmis? Jūsų teisingo mąstymo ir teisingos veiklos pavyzdys, paremtas bendra malda, yra gyvenimo mokykla, ypač nuopelningas kulto aktas; šitaip jūs nešate savo namams ramybę. Prisiminkite – taip jūs statote Bažnyčią” (Pop. Paulius VI kalba, pasakyta bendrojoje audiencijoje 1976-08-11).

Brangieji,

Rūpestis šeima yra visų mūsų rūpestis. Tik kartu darbuodamiesi šioje srityje galėsime pasiekti trokštamų rezultatų. Popiežius Benediktas XVI kviečia mus ginti šeimos instituciją tokiais žodžiais: “Niekada nenuilskite būti drąsiais gyvybės ir šeimos gynėjais; tęskite jau pradėtas pastangas, žmogiškų ir religinių vertybių pagrindu ugdyti sužadėtinius ir jaunas šeimas, nes ši veikla turi ypatingą vertę ir, tikiuosi, susilauks iš pasaulietinės visuomenės institucijų tinkamo dėmesio ir paramos”.

Kaip matome, čia žemėje turime daug ką nuveikti, tačiau mūsų triūsas nebūtų toks veiksmingas be dangiškųjų globėjų užtarimo. Šiandien mes, susibūrę į šią gražią Marijampolės šventovę, kur ilsisi iškilaus ganytojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio žemiškieji palaikai, kreipiamės į palaimintąjį, prašydami jo globos sau ir savo kraštui. Išgirskime jo žodžius, pasakytus anuomet 1923 metais, savo ganomiesiems: “Meskime į šalį visa, kas nedora. Tegul mūsų krašte išnyksta girtuokliavimas, pasileidimas, išnaudojimai, suktybės ir visokios skriaudos; tepasiliauja mūsų tarpe nesutarimai ir barniai. … Stokime, turėdami vieną širdį ir vieną sielą, sutartinai ir drąsiai į bendrą darbą” (J. Matulaitis, Ganytojiškas laiškas 1923 m.).

Kad Viešpats šiuos mūsų prašymus, užtariant palaimintajam Jurgiui, priimtų, nuoširdžiai ir nesutepta širdimi melskimės šiose šv. Mišiose, Jį patį, mūsų Viešpatį, priimdami į savo širdis ir į šeimas, kad neštų mums ramybę, santaiką ir palaimą šiais, įvairių permainų ir neramumų kupinais laikais... Amen.

Vysk. J. Matulaitis

« atgal