Naujienos

Kaišiadorių vyskupo pamokslas Žemaičių Kalvarijos atlaiduose (2006 07 03)

Mieli broliai ir seserys,

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, susibūrėme Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje prie Dievo malonėmis garsaus mūsų dangiškosios Motinos su Kūdikiu Jėzumi paveikslo. Ši Didžiosios Kalvarijos atlaidų diena skirta maldoms už žemdirbius. Be to visomis šių atlaidų dienomis šios parapijos namuose vyksta katechezės šeimoms, vienijantis su maldininkais, kuriuos popiežius Benediktas XVI kaip tik šiuo metu (liepos 1-9 dienomis) pakvietė dalyvauti pasauliniame šeimų susitikime Valensijoje, Ispanijoje, kur katalikiškų šeimų atstovai iš viso pasaulio apmąsto ypač aktualią šiais laikais krikščionims temą – „Tikėjimo perdavimas šeimoje“.

Šeimos tema Šventais Tėvas taip pat kalbėjo Pabaltijo kraštų vyskupams jų vizito Ad limina metu šių metų birželio 23 d. Popiežius tuomet pabrėžė: „Iš daugelio temų, kurias norėčiau šiandien aptarti su jumis, apsistosiu ties viena, itin reikšminga ir jūsų Šalyse- tai yra šeimos tema. Kaip žinoma, šalia pavyzdingų šeimos židinių, deja, dažnai pastebimos ir tos šeimos, kurias ženklina silpni santuokiniai ryšiai, aborto žaizdos, demografinė krizė, nesugebėjimas savo vaikams perduoti autentiškas vertybes, darbo stoka, socialinių pasikeitimų iššauktas kartų susipriešinimas bei vis stiprėjantis jaunimo vidinis pasimetimas“. Šia proga Popiežius vyskupus ragino: „Niekada nenuilskite būti drąsiais gyvybės ir šeimos gynėjais; tęskite jau pradėtas pastangas, žmogiškų ir religinių vertybių pagrindu ugdyti sužadėtinius ir jaunas šeimas, nes ši veikla turi ypatingą vertę ir, tikiuosi, susilauks iš pasaulietinės visuomenės institucijų tinkamo dėmesio ir paramos“.

Iš tiesų, Popiežiaus paminėti šeimos skauduliai pastebimi ir visuose mūsų krašto kampeliuose – kur beeitume ar bevažiuotume... Atrodo, dar ne taip seniai visi sutartinai piktinomės nedarnumu šeimoje, skyrybomis, vaikų nepriežiūra, tuo tarpu šiandien šios bėdos atrodo tapusios kasdienybe... Visgi, nežiūrint tokios padėties, kai Lietuvoje sunku įžiūrėti netgi valstybiniame - aukščiausiame lygmenyje šeimos politiką, turime nenuleisti rankų, neprarasti vilties, nes prieš akis aiškus orientyras – Bažnyčios mokymas apie šeimą. Bažnyčia per visą savo gyvasties istoriją puoselėjo ir globojo šeimą. Ji nuoširdžiai ir rūpestingai saugojo šeimos vertybes, tokias kaip

- sutuoktinių ištikimybė,

- jų tarpusavio meilė ir pagalba,

- vaikų krikščioniškas auklėjimas – ugdymas.

Visomis įmanomomis priemonėmis Bažnyčia siekė ir siekia išsaugoti šeimų stabilumą - nesuardomumą... Šiais laikais Bažnyčia Lietuvoje, šalia parapinės - sielovadinės veiklos, šeimų stiprinimui ir palaikymui yra įkūrusi Šeimos centrus, kurie, tikiu, sėkmingai veikia šioje, taip pat kitose Lietuvos vyskupijose. Šių centrų savanoriai ir bendradarbiai uoliai padeda besirengiantiems krikščioniškai šeimai tiek konsultacijomis, tiek suteikdami pirminę ir būtiniausią informaciją, kaip spręsti kylančias šeimoje problemas, organizuodami konferencijas, stovyklas, rekolekcijas... Svarbu, kad šią veiklą sutartinai paremtume, atsilieptume į keliamus klausimus, vykdomas užduotis, paragintume savo artimuosius, o ir patys dalyvautume Šeimos centrų programose. Pasakymas “man to nereikia” kaip tik ir yra pirmas ženklas, jog aš prisidedu prie veikiančiųjų priešinga kryptimi – griaunančiųjų šeimą. Taip pat labai svarbu, kalbant apie šeimą, mūsų asmeninė, o ir bendra malda, kad Viešpats laimintų šiuos mūsų pasiryžimus ir darbus, o ypač tuomet, kai kitokia mūsų parama neįmanoma ar tapusi bevaisė... Juk viskas Viešpaties rankose – ir mūsų pastangos, ir mūsų darbai... Kaip sako Šv. Raštas, veltui statytojas triūsia, jei Viešpats namo nestato (plg. Ps 127, 1). Tad, visų pirma, nuoširdžiai ir nuolatos melskimės už savo ir visas šeimas mūsų krašte ir pasaulyje, nes šeima – visų mūsų pirmoji mokytoja, mūsų globėja, mūsų namai...

Kita tema, kurią apmąstyti ir melstis šiandien kviečia Jūsų vyskupijos ganytojas – tai žemdirbių pašaukimas ir jų triūsas. Kaip ir šeimos tema, taip ir šia tema Bažnyčia turtinga mums įvairių pamokymų, kurių negalime nepaisyti, jei esame krikščionys...

Vatikano antrojo Susirinkimo konstitucijoje „Gaudium et spes“, kur kalbama apie žmogaus žemišką triūsą, sakoma taip: žmogus savo rankomis arba technikos priemonėmis dirbdamas žemę vykdo laikų pradžioje apreikštą Dievo planą – užvaldyti žemę. Šis darbas, kaip pabrėžia Bažnyčia, yra tiek vertas, kiek neša vaisų ir pasitarnauja visai žmonijos šeimai bei padeda ugdyti patį žmogų ir tarnauja broliams, laikantis didžiojo Kristaus įsakymo – mylėk savo artimą (plg. GS 57). - dirbti – reiškia vykdyti Dievo valią;

- dirbti dera ne bet kaip, bet taip, kad mano darbas neštų vaisių ir pasitarnautų visiems žmonėms,

- kad ugdytų, o ne žlugdytų patį dirbantįjį.

Žvelgiant į šias Bažnyčios nuorodas bei lyginant jas su realybe, kurią turime mūsų krašte, atrandame daug neatitikimų. Visų pirma, į akis krinta minėtų tiesų nepaisymas. Susidaro įspūdis, kad mūsų darbus, taip pat ir žemės ūkyje, valdo ne kas kita, o tik beatodairiškas pelno siekimas. Toks pavyzdys: maži atlyginimai sunkiai dirbantiems, esą todėl, kad jie dirba patį paprasčiausią, nekvalifikuotą darbą, tuo tarpu pelnas pasidalijamas ar panaudojamas tarp tų, kurie neretai net rankos nėra pridėję prie šių darbų. Kitas pavyzdys - nepagarba dirbančiajam, tiek iš darbdavio pusės, tiek valstybiniu požiūriu. Susidaro įspūdis, kad dirbančiųjų teisių, ypač sunkiai dirbančių ir neturinčių įtakingų užtarėjų, niekas negina, niekas neužtaria... Darbdavys gali mokėti kiek nori, o darbo sąlygos ir laikas – paremtas esą sutartimis tarp to, kuris duoda darbą ir to, kuris dirba ir kuris neretai sutinka dirbti bet kokį darbą, nes neturi kito pasirinkimo... Tokia padėtis ne tik nesukuria bendro visuomenės gėrio, bet taip pat neugdo ir pačio dirbančiojo; jam nėra paskatų stengtis, nėra aiškaus motyvo sąžiningai ir uoliai dirbti... Kad tai tiesa, realiausias pavyzdys - mūsiškių išvykos uždarbiauti svetur, kur sąžiningiau atlyginama už darbą, egzistuoja didesnė pagarba dirbančiajam, tikėtina, lengvesnės darbo sąlygos, darbininkas apsaugotas socialinėmis garantijomis. Esu girdėjęs taip sakant: „išvykau dirbti į užsienį ne todėl, kad prasigyvenčiau, bet todėl, kad noriu oriau gyventi ten, kur mano teisių ir pastangų paisoma, kur, kitais žodžiais sakant, labiau gerbiamas artimas, gerbiamas žmogus apskritai, taip pat dirbantysis...

Bet kuriame darbe, taip pat ir žemės ūkyje, ypač mums, krikščionims, dera paisyti Bažnyčios nuorodų darbo tema. Dirbti – reiškia vykdyti Dievo nurodymą, o kas vengia ar trukdo deramai imtis darbo, trukdo pačiam Dievui, Jo valiai, Jo planui žmonijoje, suardo šią tvarką.... Tuo tarpu darbas turėtų būti dirbamas taip, kad neštų vaisių ir pasitarnautų visiems žmonėms, ne tik atskiriems asmenims (sukraudamas kapitalą), kad ugdytų, o ne žlugdytų patį dirbantįjį, gerbtų jo žmogiškąjį orumą, neskatintų palikti savo šalį, šeimą, o būtų naudingas visai visuomenei - visiems broliams ir seserims, kaip moko Bažnyčia.

Mieli broliai ir seserys,

Atvykę į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos atlaidus, kur mūsų akys krypsta į malonėmis garsėjantį Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi paveikslą, pamokymų, paguodos ir išminties visų pirma ieškokime Dangiškosios Motinos ir Jos Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, asmenyje.

Vyskupas Jonas Boruta - šios vyskupijos ganytojas - savo laiške, skirtame šių metų Didžiosios Kalvarijos atlaidams, kaip tik visus mus ir kviečia žvelgti į Dangiškąją Motiną ir jos Sūnų Jėzų, kurių nuostabius atvaizdus matome šios bažnyčios didžiajame altoriuje. Dievas Jėzus Kristus, Marijai save atidavęs kaip Kūdikį, ir mums atsiduoda kaip mūsų dvasinės stiprybės ir amžinojo gyvenimo Duona, pergalės prieš mirtį Duona, Amžinųjų Velykų Duona šv. Mišiose. Dažnai žvelkime šia kryptimi, kiekvieną sekmadienį dalyvaukime šv. Mišiose ir priimkime Jėzų į savo širdis ir gyvenimus, kaip priėmė Jį Marija. Šv. Komunijoje dvasiškai sustiprinti šia Duona ir susivieniję su Kristumi, tikiu, sustiprėsime ir krikščioniškajame tikėjime gyventi pagal Dievo valią ir šių dienų supasaulėjusioje visuomenėje priešintis, nepasiduoti antikrikščioniškiems iššūkiams.

Amen.

Vysk. J. Matulaitis

« atgal