Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS 2006 M. VELYKŲ PROGA

Brangūs tikintieji,

Visus Jus šiandien sveikinu džiaugsmingais žodžiais: Sveiki sulaukę šv. Velykų! Iš tiesų Prisikėlimo džiaugsmas užtvindo mūsų gyvenimą, nes, kaip skaitome psalmėje, „šią dieną laimingą Viešpats padarė“ (Ps 118, 24). Tik ar sugebame priimti šį džiaugsmą? Ar jis tikrai nušviečia ir keičia mūsų kasdienybę? Šiemet Velyknakčio Evangelija mini prie Kristaus kapo ėjusias moteris, kurių vienintelis rūpestis – tai klausimas: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“. Didelis ir sunkus kapo akmuo čia suprantamas kaip kliūtis, trukdanti pasiekti Jėzų, tą, į kurį jos buvo sudėjusios visas viltis, kuris buvo jų gyvenimo prasmė. Tebūna ir mums tai raginimas atidžiai pasižiūrėti į savo gyvenimą ir pastebėti, kokios kliūtys, kokie akmenys užstoja mums kelią į tikėjimą, į bendrystę su Dievu, į gyvenimo pilnatvę.

Kažkada jauna studentė, būsima pedagogė, savo rašinyje yra išvardinusi tris kliūtis, kurias ji pavadino akmenimis, užstojusiais jai kelią į Dievą. Pirmasis akmuo, į kurį atsitrenkė jos vaikiška religinė patirtis, – tėvo pašaipa pastebėjus ją meldžiantis. Antroji ir trečioji, vėliau patirtos kliūtys, - tai jos pačios liga ir tragiška artimo žmogaus mirtis.

Šios studentės pasisakymas atskleidžia ir mūsų laikmetyje vyraujančias tendencijas. Šiandien mūsų krikščioniška visuomenė vaikų religinį ugdymą patiki mokyklai ir Bažnyčiai – tegu tik kuo greičiau ir lengviau paruošia sakramentams. Ačiū Dievui, kad nors tiek galime, bet, atkreipiu dėmesį, kad be tikėjimo liudijimo šeimose net ir puikiausios programos lieka bevaisės, o vaikai, nematydami deramo savo tėvų pavyzdžio, taip ir neišmoksta gyvenime remtis tikėjimo duodamomis vertybėmis. Lietuvoje kelia rūpestį savižudybių, skyrybų skaičius, nesaikingas alkoholio vartojimas. Tuo tarpu Dievo pagalba nesikliaujama arba Dievas prisimenamas tik ištikus nelaimei. Tačiau pagalvokime, ar galima tikėtis Dievo pagalbos, jei Dievo nepažįstame, jei Jam nėra vietos mūsų gyvenime, jei mūsų gyvenimui vadovauja nežinia kas?

Kas mums nuritins šiuos akmenis, t.y. kliūtis gyventi prasmingą gyvenimą? Ar galime, nepaisant nuolat ištinkančio blogio, nežiūrint nuodėmių, į kurias vis įpuolame, patirti gyvenimo pilnatvę?

Velykos – didžiausia krikščioniškos vilties šventė, metas mums visiems pažvelgti į Viešpatį iš arčiau. Pirmojoje savo enciklikoje popiežius Benediktas XVI dalijasi su mumis savo tikėjimu ir Dievo meilės patirtimi šiais žodžiais: “Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu (Jėzumi Kristumi), atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį” (Deus Caritas est, Nr. 1).

Pats tikriausias Kristaus prisikėlimo įrodymas yra po susitikimo su Prisikėlusiu perkeisti žmonių gyvenimai: bailūs apaštalai tapo drąsiais tikėjimo liudytojais, nusidėjėliai – šventaisiais. Tikėjimo patirtis, susitikimas su Kristumi keičia žmogaus gyvenimą, suteikia jam naują kryptį. Tai patyrė ir patiria daugybė žmonių pasaulyje. Tas, kuris ryžtasi gręžtis į Dievą, kuris apsisprendžia gyventi pagal Jo nurodymus, priima Kristų kaip savo gyvenimo Viešpatį, pamato, kad akmuo nuristas, kad kelias į prasmingą gyvenimą atviras; kad nei kitų žmonių nuomonė, nei vargai, nei mirtis negali užtemdyti to džiaugsmo, kurį duoda šis susitikimas. Dėl to švęskime Kristaus prisikėlimą ne kaip praeities įvykį, bet kaip nuolat pasaulį atnaujinančią jėgą.

Melskime, kad ir mes būtume tarp tų, kurie šiandien susitinka su Kristumi, kurie atgaila keliasi iš savo klaidų, kurie Kristaus įkvėpti nuoširdžiai tarnauja artimui, aktyviai talkina parapijų bendruomenėse, kad, šio susitikimo patirties uždegti, skelbtume kartu su apaštalu Petru: mes esame liudytojai visko, ką Kristus yra padaręs mūsų gyvenime (plg. Apd 10, 39). Kaip moterys Velykų rytą, būkime susirūpinę tik vienu – ieškoti Viešpaties, ir nustebsime, kad akmenys, kurie atrodė nepajudinami - jau nuristi...

Džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!

Vysk. Juozapas MATULAITIS

« atgal