Naujienos

Kunigo dr. Algirdo Jurevičiaus, Kaišiadorių vyskupo generalvikaro, atsakymas į „Elektrėnų kronikoje“ (Elektrėnų laikraštis, 2005 m. balandžio 8-14 d., Nr. 14) pasirodžiusį pranešimą dėl nekrikštyto asmens katalikiškų laidotuvių (2005 04 11)

Iškeliavus artimam žmogui į amžinojo Tėvo namus, kartais iškyla įvairiausių klausimų dėl katalikiškų laidotuvių. Kadangi apie tai jau ne kartą yra kalbėję Lietuvos vyskupai, o Bažnyčios pozicija aiškiai išdėstyta Katalikų Bažnyčios Katekizme, tačiau sulaukėme vėl klausimų po Elektrėnuose įvykusio akibrokšto, kuomet katalikiškai buvo palaidotas nekrikštytas žmogus.

Suprantamas artimųjų sielvartas ir nerimas dėl amžinos mirusiojo ateities, tačiau ar tinka tokiu atveju reikalauti, kad velionis būtų katalikiškai laidojamas? Kaip jau plačiai žinoma, Bažnyčia iškilmingai laidoja savo narius, t. y. tuos, kurie per Krikštą yra tapę Dievo tautos – Bažnyčios nariais. Tiesa, išimties tvarka Bažnyčia laidoja dar nespėtus pakrikštyti kūdikius bei tuos suaugusius, kurie parapijoje buvo pradėję Krikšto sakramentui priimti reikalingą pasiruošimą (katechumenatas). Kaip matome, svarbiausia skiriamąja krikščionio žyme išlieka Krikštas. Pasitaiko, kad Bažnyčia atsisako katalikiškai laidoti tuos krikščionis, kurie netvarkingu savo gyvenimu rodė nepagarbą Krikšto pažadams, Dievo įsakymams, ar viešai išsigynė katalikų tikėjimo. Iš tokios Bažnyčios laikysenos prieiname prie šios išvados: žemiškame gyvenime Bažnyčia nešė krikščionį kaip Motina ant savo rankų, o baigiantis žemiškai kelionei palydi į amžinąsias Kristaus Velykas. Neapsigaukime manydami, kad katalikiškos laidotuvės iš esmės gali pakeisti mirusio žmogaus likimą, nes tai apsprendžia ne laidotuvių procesijos iškilmingumas, bet konkretus Dievu pasitikinčio žmogaus gyvenimas; su mirtimi baigiasi nuopelnų ir gerų darbų laikas, todėl laidojimo apeigos yra sakramentalija (ne sakramentas!), kuria Bažnyčia parodo paskutinę pagarbą Viešpatyje užmigusiam savo nariui ir kartu su parapijos bendruomene apeigomis bei maldomis palydi jį į poilsio vietą, guosdama bei amžinojo gyvenimo viltimi stiprindama likusius artimuosius.

Kiekvieno mirusiojo artimieji turėtų pasvarstyti, ar tikrai bus parodyta derama pagarba mirusiajam, jei po mirties nebus gerbiami velionio pasaulėžiūriniai įsitikimai ir daroma priešingai velionio gyvenimo būdu išreikštai valiai. Jei Elektrėnų parapijos klebonas kun. J. Sabaliauskas atsisakė katalikiškai laidoti nekrikštytą žmogų, jis niekam neprivalo teisintis ar aiškintis, nes sąžiningai vykdė savo, kaip Elektrėnų parapijoje gyvenančių katalikų ganytojo įsipareigojimus. Atsisakymas laidoti konkretų asmenį katalikiškomis apeigomis, klebonas šiuo atveju pagerbė objektyviais tikėjimo ženklais (bent Krikštu) neišreikštą mirusiojo valią ir neleido sumenkinti Bažnyčios skelbiamo mokslo. Tenka apgailestauti, kad mirusiojo artimieji iš kitos vyskupijos atsivežę prieštaringai vertinamą garbingo amžiaus sulaukusį dvasininką visgi suorganizavo „katalikiškas“ laidotuves ... nekatalikui. Tikėkimės, kad sąmoningi tikintieji nesiduos suvedžiojami apgaulingais ženklais ir atskirs simuliuojamą ir autentišką Bažnyčios tikėjimo pasireiškimą.

« atgal