Naujienos

Varšuvos-Prahos vyskupo Romuald Kaminski homilija Kaišiadorių katedroje (2022-11-12)

Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko kvietimu lapkričio 12 d. Kaišiadoryse lankėsi Lietuvos ir Lenkijos vyskupai, dvišalės Lietuvos ir Lenkijos vyskupų konferencijų komisijos nariai. Komisijos nariai posėdžiavo vyskupijos kurijoje, dalinosi sielovadinės veiklos patirtimis, Kaišiadorių katedroje celebro šv. Mišias ir meldėsi prie palaimintojo Teofiliaus Matulionio. Mišiose homiliją sakė vyskupas Romuald Kaminski iš Varšuvos.

„Visiems Dievo mylimiesiems, [...] tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (plg. Rom 1, 1–7).

Mylimieji, šiandien galime susirinkti maldai šioje garbingoje Kaišiadorių vyskupijos katedroje.

Lietuvos vyskupų konferencijos ir Lenkijos episkopato sudarytos dvi Komisijos, kurioms patikėta kurti abipusius gerus Lietuvos ir Lenkijos bažnytinių bendruomenių santykius. Bent du kartus per metus jos susirenka abejose sienos pusėse melstis ir svarstyti abiem pusėms rūpimus sielovados klausimus. Ši gera iniciatyva, prasidėjusi dar 1996 m., bėgant metams duoda vis brandesnius abipusio bendradarbiavimo vaisius. Mums ypatingai rūpi žmogaus išganymo klausimas ir į tai nukreiptos pastoracinės pastangos, kad būtų įgyvendintas Tautų apaštalo raginimas: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (plg. Gal 6, 2).

Taip pat esame dėkingi už galimybę susitikti ir kartu melstis Dievo Gailestingumo mieste Vilniuje – Aušros Vartų Dievo Motinos, Gailestingumo Motinos šventovėje.

Kiekvienas iš mūsų, norėdamas gerai suprasti savo gyvenimo kelius, turi nuolat klausytis Dievo žodžio, kuris skirtas mums pamokyti ir veda į išganymą.

Pirmiausia, girdėjome mylimo Viešpaties mokinio pamokymus (plg. 3 Jn, 5-8). Šv. Apaštalas Jonas išreiškia dėkingumą Gajui, kuris daug pagelbėjo broliams, skelbiantiems Gerąją Naujieną – tiesą apie Jėzų Kristų. Gajus jėgų daryti gerą sėmėsi iš tikėjimo.

Tikėjimas – tai mūsų visiškas pasitikėjimas mus mylinčiu Dievu ir savęs pavedimas jo tėviškai globai, tai panirimas į visa apimančią gailestingos meilės malonę. Tikėjimas – tai nepaprasta dovana, suteikianti aiškų, ramų, tvarkingą žvilgsnį į mūsų kasdienybę; tai jėga, įveikianti bet kokius iššūkius.

„Žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12): šie šv. Pauliaus žodžiai padeda mums suprasti, kad tikėjimas „pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai“ (KBK, 150).

Tikėjimu į Dievą paremta visa mūsų gyvenimo tvarka ir iš tikėjimo gimsta meilė – visokio gėrio varomoji jėga. Kaip reikalinga mums tapti „Solus cum Deo Solo“ – kad būtume: „vienui vieni su Dievu“.

Šiuo trumpu apaštališku pamokymu taip pat ir mes esame skatinami padėti vieni kitiems labiau pažinti Jėzaus mokymą ir stiprinti vieni kitus kelyje į Dangų.

Mūsų ilgametis dviejų Komisijų – lietuvių ir lenkų – bendradarbiavimas, dažnai praplėstas brolių iš Latvijos ir Baltarusijos dalyvavimu, kilo iš minėtų apaštališkų paraginimų. Esu asmeniškai tvirtai įsitikinęs, kad mūsų bendradarbiavimas duoda gerų vaisių. Šiandien mūsų bažnytinių bendruomenių suartėjimas yra daug glaudesnis nei anksčiau, artimesnis yra vieni kitų pažinimas, yra užsimezgę bičiuliški santykiai, dažnas bendras dalyvavimas įvairiuose bažnytinėse ir valstybinėse šventėse – visa tai labai pasitarnauja mūsų visų gėriui.

Žvelgiant į mūsų bendrų susitikimų istoriją, galima sakyti, kad įgyjome ištvermės malonę, apie kurią kalbama šiandienos Evangelijoje. Nors Evangelijoje kalbama apie ištvermingumą maldoje, bet juk žinome, kad jokie geri veiksmai neduos numatytų gerų vaisių, jei nebus apgaubti malda. Kiekviename mūsų susitikime būna daug maldos, todėl su viltimi žvelgiame į ateitį.

Suprantama, vietinių bažnyčių atstovai pirmiausia rūpinasi religiniais reikalais, bet kiekvienas atsakingas ganytojas turi visapusiškai žvelgti į jiems patikėtųjų kasdienybę. Tinkamai suprastas pastoracinis rūpestis liečia taip pat gerų tarpusavio santykių tarp mūsų Tautų ir kitų visuomenių kūrimą. Abiejų Tautų bendroje istorijoje būta daug gražių, vaisingų ir vertų sekimo įvykių. Turbūt vis labiau suvokiame, kad turime grįžti prie to, kas išaugo iš gilaus tikėjimo bei stiprios paskirų piliečių meilės, ir šiandienos tikrovėje visomis jėgomis turime rūpintis meilės civilizacijos plėtra savo bendruomenėse.

Kai kalbame apie bendruomenes, su ypatingu sielovadiniu rūpesčiu turėtume žvelgti į santuokos ir šeimos bendruomenes, kurios yra kiekvienos visuomenės pagrindas. Rūpinimasis jų šventumo dimensija leis mums su viltimi ir ramybe širdyje žvelgti į daugelį kitų svarbių klausimų, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną.

Mąstau taip pat apie jaunąją kartą, kuri nuolat susiduria su laiko išbandymais, kylančiais iš dabartinės gyvenimo filosofijos, vyraujančių socialinio elgesio tendencijų, mados, besikeičiančių įpročių. Tačiau jei ši jaunoji karta bus gerai įsišaknijusi šeimos lizde – pastatyta ant tvirto tikėjimo, meilės, abipusės atsakomybės – daug geriau susitvarkys su visais sunkumais.

Gera šeimos būklė – tikėjimo ir papročių prasme – tai taip pat didelė viltis kuriant išmintingą ir atsakingą visuomenę. Kas gi nenorėtų gyventi savų ir svetimų gerbiamoje bendruomenėje!

Norėkime taip pat padaryti vis daugiau gero, kurdami santykius su kitomis tautomis. Taip pat šioje srityje turėjome gerų patirčių. Šiandieninės itin sunkios karo Ukrainoje patirtys ir įtempti santykiai su kitomis visuomenėmis tegu sutelkia mus į dar didesnį meilės artimui liudijimą.

Gerbiami ganytojai, brangūs seserys ir broliai!

Šiandien pasinaudoju unikalia proga tokios kilnios bendruomenės, kuriai vadovauja šios vyskupijos Ganytojas vyskupas Jonas, akivaizdoje išreikšti džiaugsmą, jog galiu pažinti Jūsų palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Vyskupo Algirdo Jurevičiaus parašytos ir į lenkų kalbą išverstos knygos dėka Jis žinomas ir Lenkijoje. Palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus figūra daugeliu aspektų primena Lenkijos Primo, palaimintojo Stefano Wyszyńskio figūrą. Didis palaimintojo Kaišiadorių Ganytojo tikėjimas, jo kančia ir ištikimybė Jėzui įtakojo, kad palaimintasis padėjo išsaugoti daugybę vertybių, būtinų Bažnyčios Lietuvoje ir visos visuomenės atgimimui. Beatifikacijos iškilmės Vilniuje 2017 m. birželio 25 d. buvo didinga ir nepamirštama patirtis. Tik iš tam tikros laiko perspektyvos geriau suvokiame šio Ganytojo didingumą ir jo sielovadinę išmintį daugelio žmonių keliuose. Nepaprastai iškalbinga yra Jo padėkos malda: „Koks geras ir gailestingas yra Dievas: Jis randa tikinčiuosius miškuose, tundroje, vidury nakties... Dėkoju Tau, Dieve! Tavo Apvaizda gerai numatė, kad ir mus – kunigus pasiuntė ten, kur yra tikintieji. Kur avys – ten ir ganytojai“. Ypač mums, kunigams – bet ne tik – šie žodžiai primena apie mūsų didelę atsakomybę už kitą žmogų. Šiandien tokio atsakingo rūpesčio ypač laukiama iš tėvų, ganytojų ir mokytojų, kuriems patikėti jaunuoliai.

Leiskite, gerbiamieji, paminėti ir kitą Jūsų tautietį, būtent palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kurį daugelis iš mūsų galėjo pažinti per 2019 m. beatifikacijos iškilmes – pirmiausia birželio 8 d. Krokuvoje ir po dviejų savaičių Videniškiuose.

Palaimintasis Mykolas, gimęs Giedraičiuose 1425 m., kylantis iš Jūsų Tautos garbingos Giminės, atvyko į Krokuvą; gavęs puikų išsilavinimą, savo gyvenimo prasmę atrado zakristijono tarnystėje Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, arkivyskupas Gintaras Grušas per 2019 metų birželį Videniškiuose sakytą homiliją priminė, kad „Per palaimintojo Mykolo gyvenimą prisiliečiame prie krikščioniškos Lietuvos šaknų, o kartu ir prie Krikšto sakramento, mūsų asmeninio pašaukimo būti tikru Jėzaus mokiniu. Brolio Mykolo gyvenimo pavyzdys mus įkvepia atverti širdį Dievo meilei, priimti Viešpaties žodžius, matyti Jo darbus, išgyventi nepaprastą susitikimą su Nukryžiuotuoju, kuris mus padaro naujais žmonėmis. Palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu jis norėjo būti vienybėje su Jėzumi, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente“, – sakė Vilniaus metropolitas.

Gerbiami broliai ir seserys,

2018 metų rugsėjį lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus ragino žmones ieškoti tikėjimo liudytojų ir sekti jų pavyzdžiu. Tuomet popiežius paminėjo šventųjų figūras – šv. Rapolą Kalinauską, šv. Andriejų Bobolą, pal. Jurgį Matulaitį, šv. Faustiną, pal. Mykolą Sopocko, pal. Teofilių Matulionį, atkreipdamas dėmesį, kad jie buvo duoti Bažnyčiai, kad patirtume nuolatinę Apvaizdos apsaugą, nepaprastą Šventosios Dvasios veikimą ir Kristaus Kryžiaus galią. Išvada mums yra daugiau nei akivaizdi. Tik šventųjų pasirinktas kelias leidžia žemėje kurti meilės civilizaciją ir veda į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karalystę.

Maldaukime Dievo palaiminimo visai Lietuvai ir čia tarnaujančiai Bažnyčiai. Amen.

Vysk. R. Kaminski, Kaišiadorių katedra, 2022 m. lapkričio 12 d.

« atgal