Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJOS SINODINIO KELIO ĮŽVALGŲ SINTEZĖ (2022-06-21)
KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJOS SINODINIO KELIO ĮŽVALGŲ SINTEZĖ (2022-06-21)

ĮVADAS

Popiežius Pranciškus 2021 m. spalio 10 d. atidarė Sinodinį kelią ir pakvietė visus jame dalyvauti. Jis sakė: “Esu įsitikinęs, jog Dvasia mus ves ir suteiks malonę eiti pirmyn kartu, įsiklausyti vienas į kitą, įsižiūrėti į mūsų laiko ženklus, solidarizuotis su žmonijos vargais ir troškimais.“

Spalio 17 d. Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas paragino visus įsijungti - malda, žinios skleidimu, susitikimais, pokalbiais, diskusijomis, bendryste, kaip yra sakęs popiežius Pranciškus „kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį, niekas nėra tik priedas. Tai svarbu – kiekvienas turi savo vaidmenį“. Ordinaras vyskupijos sinodinio kelio koordinatoriais paskyrė kun. Rolandą Bičkauską ir Vaivą Stanionę.

Gruodžio 4 d. vyko vyskupijos moderatorių mokymai, o gruodžio pabaigoje prasidėjo konsultaciniai susitikimai parapijose, įvairiose grupelėse bei internetinėse platformose, siekiant išgirsti visų Dievo tautos narių balsą. Viena svarbiausių šioje kelionėje užduočių – malda: „Stovime priešais Tave, Šventoji Dvasia, susirinkę Tavo vardu. Tik Tu viena mus veski, tebūna mūsų širdys Tavo namai; Parodyk mums kelią, kuriuo turėtume eiti, ir pamokyk, kaip jį įveikti“ (Sinodo malda).

ĮŽVALGŲ APIBENDRINIMAS

I Tema. KELIONĖS BENDRAKELEIVIAI

Mūsų bendrakeleiviai. Kiekvienas parapijietis yra mūsų bendrakeleivis, šeimos nariai, kaimynai, bendradarbiai, dvasios vadovas ar palydėtojas, parapijiečiai ir kiekvienas žmogus, kurį sutinkame kasdienybėje, visi žmonės, gyvenantys pasaulyje, ir svarbiausia Kristus.

Mūsų Bažnyčia. “Ne pakrikštytųjų, o praktikuojančių krikščionių bendruomenė. Tai branduolys, apimantis ir kviečiantis prie savęs visus tikinčius ir ieškančius tikėjimo žmones. Namai, kuriuose galima atrasti ramybę, išsakyti savo mintis, atsiskleisti Dievui, vieta, kuri padeda išgyventi gyvenimo sunkumus. Negalima išskirti menininkų, rašytojų, autoritetų, kurie prisideda prie mano kelionės formavimosi.”

Kaip aš matau save ir jaučiuosi Bažnyčioje? Dalis žmonių bažnyčioje jaučiasi saugiai, ramiai, priimti, patyrę nuoširdų bendravimą, paguodą, radę savo vietą bendruomenėje, džiaugiasi, kad bažnyčioje šilta, vyksta vaikų Mišios, kurios gyvesnės, nuoširdesnės, choras ir giedojimas pakelia dvasią, sukuria šventinę iškilmingą nuotaiką. Yra žmonių, kurie bažnyčioje jaučiasi įsitempę, įpareigoti, suvaržyti, nes ateina iš pareigos, nes ateina su mažais vaikais, kurie laksto ir negali išbūti tyliai, nes nėra sukūrę tvarių bei palaikančių ryšių bendruomenėje, nes turėjo skausmingų patirčių bažnyčioje. Yra žmonių, kurie jaučiasi mažuma ir dėl to nesijaučia drąsiai bažnyčioje - iš įvairių grupių: ir jaunimo, ir šeimos, ir tėvai vaikų ar jaunuolių, kurie ruošiasi sakramentams. Taip pat kai kuriuose bažnyčiose juntamas susiskaldymas, pavydas ir susireikšminimas: dėl skirtingų tarnysčių, maldos grupių, bažnyčios lankymo dažnumo (nuolatiniai ir šventiniai lankytojai ar negrįžę po karantino) - išreiškiamas lūkestis bendrystės, bendravimo, nuoširdumo, šilto kontakto, tikrumo. Vyresnio amžiaus tikintieji jaučiasi nostalgiškai dėl sumažėjusio žmonių skaičiaus bažnyčioje, atšalusio ir ne tokio stipraus tikėjimo (kitų). Pasigendama pastoracijos su Kitokiais - homoseksualais, nevaisingomis šeimomis, kurių vaikai gimę iš pagalbinio apvaisinimo. Kokia jų vieta Bažnyčioje. Buvo pastebėta, kad kai kur yra atsiradęs apsimetinėjimo elementas - Bažnyčia neklystanti, kad viskas labai gerai, tobulai, tad nekalbama apie problemas. Bažnyčia sako, kad priima visus, bet realybėje ne visuomet būna taip. Labai svarbu, kad kunigai savęs nelaikytų aukščiau už kitus žmones. Jie turi eiti kartu, petys į petį su tikinčiaisiais.

Apie kokią Bažnyčią aš svajoju? Dideli lūkesčiai dedami į kunigus, kad jie būtų nuoširdūs, atviri, jungiantys, vienijantys bendruomenę, inicijuojantys, kviečiantys, kad kunigas būtų kaip Kristus, vedlys, esminė pagalba dvasinėje kelionėje. Žmonės svajoja apie tikėjimu degančius kunigus ir pasauliečius - visus atsakingus ir besirūpinančius vieni kitais, bendruomenės narių nuoširdaus dalijimosi, supratimo, atjautos, išklausymo, sprendimų ieškojimo, o ne pasmerkimo. Svajonių Bažnyčia yra ta, kurioje mažiau formalumo, ji - gyva, atvira visiems, kurioje svarbus kiekvienas žmogus be išankstinės nuostatos, be statuso; tai bendruomenė, besimeldžianti vieni už kitus. Žmonėms stinga ir jiems reikia katechezių, rekolekcijų, tikėjimo renginių, liudijimų, Šventojo Rašto aiškinimų, mokymų ar komentarų, priminti Sakramentų reikšmę, gyvos, įtraukiančios liturgijos: “svajoju būti išgirstas, suprastas, rasti atsakymus į rūpimus klausimus, lankytis bažnyčioje ne formaliai, o ieškant gelmės”. Būta pasiūlymų katalikybės tiesas plačiau ir laisviau skelbti: internete - tik tok, reels, postai. Nes dabar sunku ta informacija gauti, turi būti specifinėje aplinkoje. Sunku priimti iššūkį skelbti Evangeliją, nes nepasitikime savo žiniomis ir baisu dar pabloginti tikėjimo situaciją netikinčiajam. Norisi neskubios išpažinties, dvasinio pokalbio. Žmonės dalijasi mintimis, jog svajonių bažnyčioje norėtų matyti kunigą turintį šeimą ir kelia kunigų celibato klausimą. Kiti tuo tarpu mato kunigų celibato reikšmę. Išsakyta mintis dėl galimybės moterims būti kunigėmis. Taip pat kelia klausimą kunigų kilnojimo per parapijas ir jo vertę bei prasmę: vieni pasisako už kilnojimą, kiti - prieš. Ši pozicija aiškiai priklauso nuo žmonių patirties - koks kunigas šiuo metu tarnauja jų parapijoje, kokie kunigai buvo, kokie yra kitose parapijose. Žmonės ilgisi pamokslų bažnyčioje jiems suprantama, aktualia kalba, vaikų įtraukimo ar jiems vietos suradimo liturgijos metu, trokšta išsinešti po Mišių mintį, sakinį, būti pastiprinti vertybiniuose dalykuose, įkvėpti gerumui. Žmonės patys trokšta įsijungti į liturgiją: giedoti, skaityti Dievo žodį, groti, patarnauti. Siūlymai išsakomi, kad būtų galima suburti parapijose komandą, kuri pritrauktų kitus žmones burtis, veikti bažnyčioje - būtų pagalba ir bendradarbiai kunigui. Jaunimą ir vyrus vilioti maistu, bendromis veiklomis, prasmės išaiškinimu, šildyti bažnyčias, kurti naujas tradicijas, daug minčių apie susibūrimus po Mišių - pasidalinimams, aptarimams, diskusijoms. Šių dienų jaunimui ir vaikams reikia kitų metodų Dievo pažinimui, gal net ir IT žaidimų /programėlių? Norisi daugiau tolerancijos antrą kartą vedusiems. Yra pasisakančių už tai, kad poros galėtų lengviau išsituokti ir duoti antros santuokos įžadus. Pasisakyta prieš LGBT porų santuokų palaiminimą bažnyčioje. Dalintasi mintimis dėl konkrečių galimybių esančioms problemoms spręsti - vienišų nuošaliau gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių atvykimas į Mišias - pavežėjimo galimybė sukuriant grupę soc.tinkluose, kur tariamasi ir pasidalinama, pagelbėjama. Norėtųsi, kad Rytų ir Vakarų Bažnyčios rastų būdą ir motyvacijos susivienyti: “norėtųsi vieningos bažnyčios su skirtybėmis”. Iškelta buvo mintis, kad ateities bažnyčioje mažėjant pašaukimams (o iš žmonių minčių akivaizdu, kad jau ir dabar) teks ir reikalinga išmokti gyventi be kunigo.

Ką aš galėčiau padaryti, kad mano svajonė virstų tikrove? Žmonės gali prisidėti savo talentais, dalyvauti pasirinktose tarnystėse, pasakojimais artimiesiems apie patirtas malones. Gal labiausiai šią vietą apibūdinanti įžvalga yra “reikia daug pastangų įdėti, kad dalyvaučiau joje autentiškiau ir visavertiškiau”.

Esantys “pakelėje“. Tai žmonės, patiriantys dvasinę krizę, abejojantys, nepažįstantys, skeptiškai nusiteikę, ieškantys Dievo ženklų kasdieniniame gyvenime ar išvis atmetantys tikėjimą, nejaučiantys poreikio maldai, sekmadienių šventimui, įžeistieji Bažnyčios narių, nedrįstantys, bijantys kunigų, nepriimantys kalėdojimų metu, psichologinių problemų turintys. Taip pat tie, kurie skursta, kovoja su priklausomybėmis, ligomis ar kitais sunkiai pakeliamais sunkumais, kurie aplinkiniams žmonėms nerūpi, kaimiškų vietovių gyventojai, parapijiečiai, galintys priimti sakramentus, tačiau nepriimantys - neaišku kaip jiems padėti. Negalima atmesti tų, kurie yra “krikštyti” sąžinės krikštu arba „gulintys pakelėje“, paklydę, bet trokštantys ir ieškantys tiesos - jie visi irgi yra mano Kelyje. Tie, kurie nemoka, nežino kaip elgtis bažnyčioje, tačiau lanko Mišias, ypač mažose parapijose, kur vieni kitus pažįsta. Vaikai, ypač mažesni, kai jie Mišiose pradeda triukšmauti, sulaukia kritikos, barimų, tėvai gauna pastabų, tad verčiau jų neveda, o ir patys nustoja eiti. Vaikų namuose gyvenantys vaikai, vaikai, patyrę patyčias, ir tie, kurie tyčiojasi. Vidutinio amžiaus žmonės, kurie gerai gyvena - sunku juos pasiekti. Pats kunigas kaip paribio žmogus, nustumtas, vienišas, neišgirstas. Iškelta buvo mintis apie dvasinį paribį - jame esantys žmonės. Gyvenantys šalia netikinčių - reikalingi paramos, stiprinimo. “Bendrakeleiviai, kuriuos mintyse surūšiuojame neatsižvelgdami ar neįsijausdami į jų situaciją - dėl susvetimėjimo”. Patys tikintieji jaučiasi paribio žmonės savo darbovietėse, kur į juos žiūrima kaip į nenormalius. Kita vertus “visi esame “gulintieji pakelėje”, nes esame paliesti nuodėmės ir įsileidę nuodėmę”. Išreikšta minčių, kad pats terminas “paribio žmonės” atitolina ir kad nelengva atpažinti paribio žmones. Dievoieškos kelyje esančius Bažnyčia nepasiruošusi priimti. Juos pasitinka kitos bažnyčios, nes ten žmonės yra laukiami, o katalikai nelaukia. Jei atėjo žmogus į bažnyčią ieškodamas, kunigas jį pasiunčia pas kažką, pasikalbėti su kažkuo.

Kur šioje kelionėje yra Kristus? Visur, kur eitume. “Gyventi šia evangelijos logika (Gerojo Samariečio logika) pajėgsiu tik tuomet, jei malda bus mano atrama ir pagalba. Jėzus turi būti mano gyvenimo centre, nes tik Jis vienas yra geras ir tik Jis man gali suteikti jėgų taip elgtis. Tik būdamas įsišaknijęs į Jį, kaip šakelė, galiu nešti vaisių. Be Jėzaus - neįmanoma keliauti. Šioje kelionėje Kristus yra svarbiausias bendrakeleivis. Jis - šios kelionės centras ir pati kelionė. Nuogąstauta, kad dažnai Kristaus pas mane nėra, nes pirmenybę užima mokslai, darbas, veiklos, rūpestis dėl savo ateities, labai daug pamokų. Tik artėdami prie Kristaus, artėsime vienas prie kito, pamatysime sužeistą, kenčiantį. Kristų į centrą statyti turiu sąmoningai.” Kristus kartais susiaurinamas iki ritualų ir apeigų, kur prasilenkiama su asmeniniu Kristaus susitikimu.

Kaip mes keliaujame drauge? Visas asmenines istorijas vienytų bendra įžvalga - “keliauji pats žaizdotas su tokiais pačiais”. Didelis atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių: supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir kasdienybę, rūpesčius, ką kiti gali, o ko jau nebe. Stygius pagarbos, dėkingumo už daromas veiklas dėl Kristaus, dėl mūsų bažnyčios. Sinodinė kelionė parapijose dar labiau šį iššūkį paryškino: girdisi pasitikėjimo, susikalbėjimo, bendradarbiavimo stygius tarp klebono ir parapijiečių, kurie ėmėsi organizuoti sinodinius susitikimus parapijoje.

Kaip padėti šalikelėje esantiems keliauti į tikslą kartu? “Turime pradėti nuo savęs: keistis, keisti požiūrį, žvelgti giliau, stengtis pastebėti kiekvieną esantį šalia. Kad galėčiau nepraeiti pro juos, man reikia atsiversti, reikia melstis ir būti drąsiu, nes tokie žingsniai pareikalauja drąsos.” Artimo meilė, kvietimas, pastebėjimas, ištiesta ranka ir žengtas extra žingsnis kaip Gerojo Samariečio.

Kyla klausimas kur yra riba tarp savęs atiduodančios tarnystės ir perdegimo tarnystėje. Dažnai mes praeiname „kita kelio puse“ pro „gulinčius pakelėje“, nes nežinome, kaip jiems padėti, kaip su jais elgtis. Kartais net neaišku, ar mūsų pagalba tam tikroje situacijoje padėtų tam žmogui, ar jam pakenktų.

II Tema. KLAUSYTIS IR KALBĖTI

Kur mes, kaip Bažnyčia, esam tapę kurčnebyliais? Asmeniškai kiekvienas - dėl savo ego ir susirūpinimo savo įvaizdžiu, savo gerove, savo tiesa, tradicija. Tai skaldo bendruomenes, maldos grupeles tarpusavyje, skirtingas tarnystes turinčius parapijiečius, klebonus su parapijiečiais ar kunigus tarpusavyje - kas svarbesnis ranka ar koja bei kuris iš mokinių didžiausias. O kaip bažnyčia - viena vertus užsidariusi, kitavertus ir pataikaujanti, “praskiedžianti” Kristaus žinią. “Atotrūkis tarp dvasininkų ir “avių”. Popiežius, vyskupai, kunigai tarytum nuleidžia/paskleidžia mokymą, o atgalinio ryšio - liudijimo, refleksijos nėra, tada negebam susiet su gyvenimu. Per mažai prisilietimo prie avies, palaiminimo, nešimo ant pečių, o tuomet nuoširdžios meilės ganytojui.”

Bažnyčioje įgalina kalbėti drąsiai, atvirai ir atsakingai: santykis, dalyvavimas, įsitraukimas, pakvietimas, pažinimas savo bendruomenės, liudijimai, brolystė, susitikimai, asmeninis tikėjimas ir malda. Kunigas, kaip lyderis, labai svarbus parapijiečiams, jo dėmesys, pakvietimas, burimas ir telkimas visuomenės, pasitikėjimas.

Bažnyčioje trukdo kalbėti drąsiai, atvirai ir atsakingai: vertinimai savo vidinio kritiko, projekcijų į kitus ir kitų vertinimas bei baimė kitų vertinimo. Kai žmonės nesijaučia verti, bendruomenės dalimi, yra ir palikimas iš sovietinių laikų, kur vieni kitų įtarinėjimas buvo didžiulis, baimė atsiverti, dalintis savo asmeniniais išgyvenimais, tikėjimo istorija. Kai trūksta supratimo, žinių apie bažnyčios mokymą ir Šventąjį Raštą, asmeninės maldos, dalinimosi maldos grupelėse apie asmeninės maldos gyvenimą, tikėjimą kasdienybėje.

Kur man reikia Jėzaus prisilietimo, gydymo? “Be Jėzaus gydymo liekame vieni su savo baimėmis, nepasitikėjimu, neužtikrintumu, todėl svarbu nepalikti Jėzaus už durų, jei norime autentiškiau būti Bažnyčioje. Nuo „sovietų“ likusiuose įžeidimuose, kad priklausau bažnyčiai. Kad nebijočiau būti pašieptas. Kad nestigtų išminties ir mokėjimo bendrauti. Kantrybės, kad „neužvirtų vidus“, o išlikčiau ramus. Mokėjime priimti klystančius, o ir bendrai kitaip manančius. Kasdienybėje, kai būna sunku. Kai jaučiuosi vienišas. Kad su visa šeima dalyvautume Mišiose. Vienai nedrąsu bažnyčioje. Kad būčiau drąsesnė dalyvauti. Kad galėčiau su draugais dalyvauti. Kad rasčiau laiko pasimelsti. Kad nebijočiau ateiti į bažnyčią vienas. Kad tikėčiau. Išbandymuose, ypač pandemijos kontekste; Trūksta pasitikėjimo Dievu, Bažnyčia (ypač atėjusiems į Ją suaugus). Prisikaupia baimių, kompleksų, bijom būti, kokie esam. Reikia Naujųjų Sekminių visame kame.”

Ar moku klausytis ir ar moku kalbėti, išsakyti savo nuomonę Bažnyčioje? Ar jaučiuosi išgirstas? Ar girdžiu Dievo balsą, jo vedimą? Iš prigimties man patinka labiau klausytis, nei kalbėti. Parapijoje nematau erdvės, kur galėčiau kalbėti ir būti išklausyta. Kitaip yra maldos grupėje; Pasakyti tiesą kitam žmogui reikia iš meilės, su tam tikru tonu, kuris neįžeistų. Tuo pačiu meilė negali pataikauti (pvz. reikia pasakyti pastabą girtam vairuotojui). Taip pat svarbu pagauti save, kur kalbos pereina į apkalbas, šmeižtą; Išgyvenau vaikystėje muštrą. Nedrįstu išsakyti kritikos, išskyrus labai artimoje aplinkoje (pvz. maldos grupėje). Dabartinė karta jau kitokia, jie nebijo ir moka kalbėti. Malda svarbi, saugojantis nuo nuodėmių liežuviu. Kalbėtis yra svarbu; Esam šiauriečiai, kitos kultūros, epochos suformuoti žmonės: pasakysi – nukentėsi. Galbūt turi pasikeisti kartos?; Aš esu ta, kuri kalbu. Visada pagalvoju: ar tai gerai? Gal geriau klausyti, kad išgirstum?; Daug triukšmo aplinkoje. Seniau nesuprasdavau, kaip išgirsti Dievo balsą? Labai padėjo metodas: skaitant Dievo Žodį užsirašyti kritusius žodžius, nešiotis juos, po to peržiūrėti įrašus ir pastebėt Dievo kalbėjimą; Tik tyloje galima išgirsti Dievo balsą; Geriausiai Dievą girdžiu gamtoj, kai esu vienas; Stengiuosi neskubėti – tik tuomet jaučiu šv. Dvasios vedimą; Trūkstama grandinė kalbėjime ir išklausyme yra: išklausyti - išgirsti – reflektuoti (ir maldoje) ir konstruktyviai nuspręsti ką su tuo darome.

III Tema. DŽIAUGSMAS ŠVĘSTI

Liturgija. Liturgija sukelia šventišką nuotaiką, ypač tai liudija mažų bendruomenių, pvz. neokatechumenato nariai. Svarbiausia nusiteikimas, su kuriuo ateiname, o ateiti reikia pasiruošus – persiskaičius šv. Rašto ištraukas.

Liturgijos trukdžiai. Trukdo ilgi pamokslai, pamokslininko teorija ir sausi postringavimai. Labai sunku, kai neaiškiai perskaito skaitinius ir Evangeliją, kunigo skubėjimas. Įtampa, kai ruošiamasi liturgijai, kai pedantiškai sureikšminamos detalės, bet pažeminami žmones, kurie ateina tarnystei. Trukdo pamaldų metu organizuojami papildomi renginiai – apdovanojimai ir pan.

Lūkesčiai. Dvasininkų atsakingas pasiruošimas, ypatingai, kai neformaliai atlieka savo pareigas, savo gyvu tikėjimo liudijimu įtraukia parapijiečius. Tinkamai paruošta aplinka: geras įgarsinimas, patogūs suolai, kokybiškai giedamos giesmės. Bendra giesmė. Įtaigi, trumpa, suprantama, aktuali, šiuolaikiška homilija. Svarbu, kad per homiliją leistume veikti Šv. Dvasiai - be išankstinių nuotaikų bei nuostatų. Norėtųsi, kad į homiliją visad būtų įpinta Kerygma, kad ta žinia nuolat gaivintųsi širdyje arba ją išgirstų atsitiktinai užėjęs į bažnyčią. Liturgijos adaptavimas pagal tikslines grupes: jaunimui, vaikams, suaugusiems, vyresnio amžiaus žmonėms. Sekmadienio mišiolėliai, giesmynėliai ar tekstai ekranuose tikintiesiems ir pan. Lūkestis išsaugoti ir praktikuoti tradicines pamaldas: gegužines, birželines, Rožinio. Noras dažniau girdėti katechetinius pamokslus. Sutikti laukiantį kunigą, ypač klausykloje.

Gaivina. Pasiruošimas, nusiteikimas, atsivėrimas, nuoširdi, dažna išpažintis, įsijautimas ir pasinėrimas į Dievo žodį, atidus homilijos klausymasis, dažnas sakramentų praktikavimas, gyvenimas tiesoje. Bendra malda ir bendruomenėje jaustis savu, taip pat pastebėti ateinantį, svečią. Bažnyčioje: tyla, susikaupimas, rimtis, galimybė pasikalbėti su savimi ir Kristumi, kai niekas neblaško, bažnyčios aplinka, vargonų skambesys, giesmės. Keičia Dievas, o mums reikia nuolankumo ir kantrybės. Vaikams - tėvų ir kitų suaugusiųjų pavyzdys. Labai svarbu po liturgijos nors trumpai pabendrauti, agapė, susitikimai tarp liturgijų. Geriausias vaistas nuo rutinos tai rekolekcijos. Atnaujinančios katechezės, po Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo Sakramento. Daugiau paskatinimo, padrąsinimo išpažinčiai, pokalbiui. Gydymo pamaldos, atgailos liturgijos - didžiulė pagalba gyvam tikėjimui ir gyvenimui.

Liturgijos įtaka. Šventė įvyksta, jei dalyvauji pilnai, pasiruošęs, nusiteikęs, susitelkęs. Tuomet tampi geresniu, suteikiama ramybė, pojūtis, kad esi bendruomenės dalis, o tai suteikia saugumo jausmą, pamaitina sielą. Jaunimas pastebi, jog tai sukuria dar šiltesnę atmosferą tarp artimųjų. Einant į Mišias kartais visai nebūna džiaugsmo, slegia rūpesčiai, bet po Mišių viskas pasikeičia. Ypatingai didelė šventė - dalyvavimas liturgijoje su šeimos nariais. Liūdna, jei ne visi namiškiai eina į Mišias, kad nėra su kuo pasidalinti tuo, ką išgyvenai bažnyčioje. Tačiau net jei šeimos nariai nutolę nuo tikėjimo, dalyvavimas liturgijoje, šventimas sustiprina ir padeda juos mylėt, priimt. Įkvepia ir džiaugsmo suteikia gerai paruoštas pamokslas, kuris prisiliečia prie gyvenimo ir galima išsinešti užduotį savaitei...

IV Tema. BENDRA ATSAKOMYBĖ

Pašauktas misionieriauti. Mano misija – gyvenimu skleisti Evangeliją, pastebėti kiekvieną žmogų, net labiausiai atstumtą, rodyti meilę visiems be išimties. Kai kam, misionieriavimas – tai ir dalyvavimas parapijos karitatyvinėje veikloje. Remtis šv. Faustinos malda: „kur negaliu padėti veiksmu, visada galiu padėti malda“. Mūsų misija – skelbti Evangeliją netikintiems. Melstis, kad žmonės atsiverstų. „Esu atsivertusi ir žinau, kad tai įvyko todėl, kad kažkas už mane meldėsi. Dabar aš meldžiuosi už kitus ir mano artimiausi jau atsivertė“. Savo pavyzdžiu dirbant su jaunimu, kviečiant pažįstamus dalyvauti šv. Mišiose. Remiant Bažnyčią – finansiškai ir fizinė parama (vidaus ir aplinkos tvarkymas, puošimas). Organizuojant ir dalyvaujant maldos grupelėse, stiprinant asmeninį santykį su Dievu, skaitant Šv. Raštą.

Kliūtys. Nepasitikėjimas savo gebėjimais, abejonės tikėjimo doktrina, tikėjimo žinių trūkumas, asmeninės atsakomybės būti tikėjimo liudytoju stoka, blogi įpročiai, bendruomenės susiskaldymas, artimo meilės trūkumas, drąsos stygius, susvetimėjimas. Skirtingi socialiniai sluoksniai. Materialiniai ir intelektiniai gebėjimai, aplinkos įtaka, sutiktų žmonių užsispyrimas, pašaipus kitų asmenų požiūris. Aktyviam dalyvavimui trukdo amžius, ligos, šiuo metu pandemija. Kunigo nepalaikymas ar net atstūmimas. Tačiau visa nulemia pačio žmogaus apsisprendimas. Misionieriauti dažniausiai trukdome patys. Nedrįstame rodyti iniciatyvos, bijome, ką gali kiti pasakyti ar pagalvoti, neturime pasitikėjimo savimi, palaikymo iš kitų ir pasišventimo. Nėra bažnyčioje aiškiai įvardinti misijos tikslai: kviečiama tik ateiti į bažnyčią, o kaip dalytis su kitais? Todėl nerandama kalbos, gal būtų gerai kažkokie paruoštukai. Geras kataliko pavyzdys - tai jau ir yra misija. Negalima tikėjimo žmogui brukti „per jėgą“, reiktų išlaukti, kol jis pats paklaus, paprašys.

Lūkestis. Aiškus Bažnyčios kvietimas, aktyvi parapijos taryba bei tikinčiųjų bendrystė. Dirbantiems parapijos reikalais ir informacijos skleidimui reikėtų skirti finansinę paramą - darbininkas vertas savo užmokesčio.

Apleistos sritys. Mažai maldos grupelių, o esančios negausios. Trūksta užtarimo maldos. Kai kur laikini (1m.) jaunimo chorai, ministrantai - norėtųsi tęstinumo. Trūksta lyderių, vedlių, bendrų išvykų ir bendradarbiavimo. Per mažai dėmesio skiriama vienišiems, apleistiems, neįgaliems, priklausomiems asmenims. Labai trūksta asmeninio įsitraukimo ir iniciatyvos. Šeimos, kai kuriose parapijose dažnai jaučiasi paribyje nesulaukdamos kunigo palaikymo. „Vienintelė veikla tai Bažnyčios pastato išorės remontas“.

Kam Viešpats mus kviečia? Šiame laike esame kviečiami išsaugoti tradicines šeimas, remti nukentėjusius nuo karo Ukrainoje, suteikti dvasinę pagalbą, ramybę ir viltį praradusiems dėl karo, ligų, priklausomybių, skurdo. Per tikėjimą įsitraukti į bažnyčią, parapiją, tikinčiųjų bendruomenę, savanoriauti. Jungtis į chorą, procesijas, maldos grupes, karitatyvinę veiklą. Daugiau laiko skirti asmeninei maldai. Ruošiant vaikus Pirmajai Komunijai, vesti katechezes tėveliams. Viešpats šiandien mus kviečia savo aplinkoje liudyti tikėjimą. „Esu pakviesta pratęsti tradicijas, papročius, tai, ką seneliai perdavė, tėvai išugdė, švęsti sekmadienį bažnyčioje.“ Svarbus dvasininko autoritetas, Bažnyčios bendravimas ir bendradarbiavimas su kitomis institucijomis.

Asmeninė atsakomybė. Pastebėta, kad labai svarbi lyderių įtaka. Klebono vaidmuo parapijoje, tikybos mokytojo – katecheto, pedagogų iniciatyvumas ir asmeninis pavyzdys. Tačiau kiekvieno pareiga prisidėti savo asmeniniu pavyzdingu krikščionišku gyvenimu, padėti kunigui. Reikia daugiau įvairių katechetinių grupių ir daugiau komunikacijos, daugiau aiškinimo, žinių - kas vyksta, kaip, kada? Šeimose tėvai turėtų vaikams perteikti tikėjimo turinį patraukliai ir įtaigiai, kas įtakoja jaunimo dalyvavimą parapijos gyvenime. Asmeninių savybių išnaudojimas bendram labui. Bendravimas su parapijos kitomis bendruomenėmis – dalijimasis patirtimis. Darbas su šeimomis. Užtarimo maldos ir šlovinimo susitikimai. Asmeninis kvietimas dalyvauti Šv. Mišiose, katalikiškose organizacijose, religinio pobūdžio renginiuose.

Poreikiai. Reikia jaunimui įdomesnės veiklos parapijoje. Labai trūksta jaunų, energingų žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos. Svarbu „gyvas“ tikėjimas. Reikia bažnyčiose naudoti naujas informacinių komunikacinių technologijas. Kad tėvai galėtų atsivesti į bažnyčią mažamečius vaikus, paruošti jiems žaidimų kampelį. Tačiau vengti priverstinio vaikų ir jaunimo vedimo, nes vėliau šie nenori praktikuoti tikėjimo bendruomenėje.

V Tema. DIALOGAS BAŽNYČIOJE

Dialogas. Dialogas yra būtinas „sveikiems“ ir artimesniems tarpusavio santykiams. Pagrindinis pamatas yra šeima, ten įgyjama visa patirtis, visko išmokstama. Parapijose dialogas vyksta pastoracinėje taryboje: sprendžiami organizaciniai, ūkiniai klausimai - kai šios pastoracinės tarybos yra gyvos ir veikiančios. Dažniausiai dialogas vyksta per jaunimo, maldos grupelių susitikimus, Caritas veikloje. Bažnyčioje dialogas labiau suprantamas kaip tikinčiųjų bendravimas su kunigu ar klebonu. Dialogas vyksta su tais, kurie nori kalbėtis, yra geranoriški, o ne kategoriški.

Sunkumai. Sunkoka eiti į dialogą, nes sunkiai priimama kito nuomonė. Reikia kažkokio statuso, vardo, kad tavo nuomonė būtų reikšminga. Daugiau skirtumų yra skirtingose amžiaus grupėse. Vyresniojo amžiaus žmonėms sunkiau priimti naujoves, kitą nuomonę, ypač, jauno žmogaus. Jauniems - sunkiau priimti vyresniųjų pastabas. Trukdo nuosavas teisumas, smerkimas, instinktyvūs savisaugos instinktai, vienodai kaip ir pasaulyje. Kai mano asmeninė nuomonė ne pilnai sutampa su bažnyčios (pvz.: gėjai, nevaisingumas ir pan.) - baimė būti „pasmerktam“. Jei kalbi atvirai, labai dažnai esi nuteisiamas, kartais net išstumiamas iš bendruomenės, jei tai nesutampa su bendrąja tendencija ir nuomone. Bažnyčioje nepakankamas dėmesys šeimai - kunigai nenori artintis prieš šeimų, nes skauda (kunigams trūksta šiltų artimų šeimyniškų bendruomenių). Nuvilia bendruomeniškumo stoka Bažnyčioje. Daug individualių keliautojų. Skirtingumus kiekvienas išgyvena individualiai. Kai kurie stengiasi nekreipti dėmesio, nedalyvauti konfliktuose, pasirenka stebėtojo poziciją. Tinkamesnis sprendimas būtų stengtis įsiklausyti į kitokią nuomonę, ją suprasti ir rasti kompromisą. Būtina rasti laiko išsikalbėti, nes tik kalbantis galima sužinoti, kas žmogų slegia, ko jis norėtų ir kaip tai būtų galima spręsti kartu. O taip pat ir drąsos su meile išsakyti šiuos dalykus, išdrįsti pasakyti, o ne kaupti nuoskaudas ir tylėti. taip pat dažnai paprastas žmogus tiesiog būna ir negirdimas. Neaišku su kuo kalbėti, kam pateikti mintis, nėra terpės, nėra sistemos, kanalo būti išgirstam, net jei ir nori bei turi, ką pasakyti, rūpi ir nori prisidėti prie bažnyčios augimo.

Kokio atsivertimo reikia? Turime prašyti šv. Dvasios pakantumo, susivaldymo, romumo, atvirumo ir supratimo dovanų. Turime pamatyti ir išgirsti kiekvieną žmogų savo aplinkoje. Mums reikia klausytis Dievo Žodžio! Takto, kantrybės, pagarbos, tolerancijos, nuolankumo. Kad vyktų dialogas, turi būti grynas, neveidmainis. Neįsitraukti į tiesų įrodinėjimą, neatiminėt iš kito, kas tuo metu jam svarbu. Geriau realus liudijimas, bet ne prieštaravimas. Džiaugtis, kad žmogus keliauja, džiaugtis pačiu jo asmeniu. Esam skirtingi. Duodant laisvę, jei reikia, ir atsitraukti. Vaisingam dialogui reikia tylos. Klausytis, o svarbiausia išgirsti kito ir savo jausmus bei poreikius. Išgirsti galima tik atvira širdimi ieškant kompromisų. Kitame labai svarbu ieškoti ir rasti Kristų - kuo jis dega, kas jam rūpi, per tai ir eiti. Tačiau net ir dialoge svarbu turėti savo nuomonę, neišsižadėti tiesos. Bažnyčioj reikia kunigo, kaip vedlio, lyderio. O jiems taip pat trūksta pastiprinimo iš parapijiečių, kitaip - tik sakramentinė tarnystė. Bažnyčia – „moterėlių“, kodėl vyrai nesijaučia bažnyčioje „namie”? Gal jiems reikia vyriškų grupelių, kaip pasaulyje? Trūksta glėbio priimt naujus ir grįžusius. Ateini degantis ir nėra kur atsiremti. Ganytojų uždavinys - nuolat drąsiai su meile ir visom išgalėm grąžinti prie krikščioniško tikėjimo esmės, nes mes galim visko prisirankiot ir primaišyt į valias. Pritraukimo į Bažnyčią būdai ar ne per daug supasaulėję, nuolaidžiaujantys, ar ne per lengvai įsileidžiam netikinčius, kitatikius į liturgijas, prie Dievo stalo? Katechezių būtinai, gaivinimo, tikėjimo pažinimo, pakartojimo ir įprasminimo. Parapijoj taip pat labai svarbu atskirti ūkinius ir dvasinius - sakramentinius reikalus. Kad ūkinę finansinę atsakomybę prisiimtų taryba, o kunigas daugiau rūpintųsi pastoracija.

Lūkesčiai iš Bažnyčios. Turime siekti daugiau dialogo ir vienybės su kitomis religijomis. Mažiau „aš“, daugiau „mes“. Kunigams išeiti iš Bažnyčios ir eiti į „žmones“. Bažnyčia turi būti neutrali. Ji turi padėti skleisti gėrį kasdieniniame gyvenime ir taip padėti spręsti problemas ir konfliktus. Pereiti nuo kiekybės prie kokybės, džiaugtis kiekvienu žmogumi. Ganytojams būti kartu su avimis, kad ir kas būtų. Kaip lageriuos. Aukoti Mišias, bendrauti, vesti. Net karo lauke. Labiau išnaudoti šiuolaikines komunikavimo priemones – socialinius tinklus, internetą, naudoti bendrus renginius, pramogines popietes ir kt. Su jaunimu užsiimti jauniems, kvalifikuotiems, išsilavinusiems žmonėms. Svarbu jaunam žmogui, kad Bažnyčios pozicija būtų aiški, protinga ir kuo arčiau žmogaus. Karo kontekste, Bažnyčiai svarbu pabrėžti situacijos rimtumą ir, ypatingai malda ir humanitarine pagalba, prisidėti prie taikos. Bažnyčia neturėtų kalbėti apie politiką, karą, priimant naujus įstatymus. Neprovokuoti. Žmonės nežino, ką kunigas veikia, apart sekmadienio. Gal kunigui reikia šeimos? Šeimos glaudžiau įsilieja į bendruomenes, artimiau bendrauja, susitinka. Kalbant su pasaulio institucijom labai svarbi apologetika, šiuolaikiški ir tvirti, logika, o ne aklu tikėjimu grįsti argumentai. Tam net specialiai ruošti žmones, tai rodo Bažnyčios veidą ir yra labai svarbu, kad mes atrodytume ne „pasakėlių”, o gyvenimo pilna bažnyčia. Bažnyčios narių neabejingumo, įsitraukimo į iniciatyvas, susibūrimo, susitelkimo, buvimo čia ir dabar - kas vyksta, ko reikia. Iš kunigų pusės - aiškinimo, stiprinimo, drąsinimo, palaikymo. Nebijoti radikalumo. Visur ieškoti Kristaus vedimo. Nedėti moralizmo į pirmą vietą: turėtų būti viso krikščioniškos kelionės pamatas - tik per laisvą valią, meilę ir troškimą sekti Kristumi.

VI Tema. AUTORITETAS

Bažnyčios autoriteto klausymas. Bažnyčios autoritetas sumenkęs, ypatingai dėl finansinių, seksualinio išnaudojimo, nesilaikymo celibato skandalų, dėl valdiškos pozicijos ir atitolimo nuo žmonių. Reikėtų, kad kuo daugiau gabių, talentingų jaunuolių rinktųsi kunigystę. Daryti rimtesnę kandidatų atranką. Nevengti šalinti prasikaltusius. Bažnyčia turėtų užkirsti kelią skandalams. Pedofilija ir panašūs dalykai turėtų būti neįmanomi bažnytinėje bendruomenėje. Pasigendama glaudesnio ryšio tarp bažnyčios ir valstybės. Reikia nepataikaujančios Bažnyčios. Katalikų kunigams reikėtų leisti kurti santuoką, kad mokymas apie gyvenimą santuokoje nebūtų nutolęs nuo tikrovės. Dvasininkų šeimos būtų sektinas pavyzdys pasauliečių šeimoms. Reikia maldos. Bažnyčia turėtų būti „kuo arčiau“ žmonių ir tuo pačiu turėtų tvirtą poziciją. Bažnyčia, siekdama trumpalaikio populiarumo, praranda ir savo autoritetą. Ugdyti vaikus krikščioniška dvasia, auginti vaikuose meilę, tarnystę, atsakomybę, įtraukiant į bažnyčios gyvenimą. Reikėtų aiškios, nuoseklios tikybos mokymo strategijos. Reikėtų supaprastinti suaugusiųjų asmenų pasiruošimo Krikšto, pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentams procedūras. Bažnyčia turėtų įvesti aiškius įkainius už patarnavimus, tačiau nefiksuota vieša ar anoniminė auka taip pat turėtų išlikti. Bažnyčioje Popiežius galėtų būti drąsesnis ir pareikšti nuomonę, pavyzdžiui dėl karo Ukrainoje. Parapijos klebonas yra vedlys, bet pamatas autoritetui tarnaujant visada yra Jėzaus Kristaus asmuo. Autoritetu būdamas turi turėti tarnavimo dvasios, imtis tarnystės vietinėje bažnyčioje, parapijoje.

Vietinės Bažnyčios valdymas. Vadovauja klebonas, jam talkina pastoracinė taryba ir ekonominė taryba. Tačiau dažniausiai tik pataria. Yra parapijų, kur į bažnyčios veiklą įtraukiami parapijiečiai. Vieni rūpinasi bažnyčios ir aplinkos priežiūra, kiti dirba su jaunimu, treti dalyvauja bažnyčios chore, prisideda organizuojant bažnytines šventes. Kitose - žmonės yra pasyvūs, neįtraukti ar neįsitraukę, ypač kai eina kalba apie atsakomybės prisiėmimą. Trukdo dar tai, kad daug sprendimų priima vienas asmuo – pvz, Vyskupas, o ne kokia taryba, tada viskas priklauso nuo to, kaip tas vienas žmogus klausosi, kokia yra jo nuomonė į konkretų dalyką, taip jis ir nusprendžia.

Skaidrumas. Vienur teikiamos klebono finansinės ataskaitos metų pabaigoje, kitur to pasigendama. Taip pat informuojama, kokie planuojami darbai, kokia jų sąmata, kokie rėmėjai. Ši informacija viešinama.

VII Tema. SINODALUMO UGDYMAS

Ką mums davė sinodiniai susitikimai? Susitikimai įtraukė į dialogą, išgrynino misijas, kurios apleistos, paskatino ieškoti sprendimų. Vienoje parapijoje atsinaujino pastoracinė taryba. Susidarė aktyvių tikinčiųjų pasauliečių grupelė, kurie noriai padeda parapijos veiklose ir įsijungė į įvairias veiklas: pvz, šeimos centro, maldų grupes, liturgijos šventimo organizavimą, giedojimą. Tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai įveiklina vieni kitus. Padėjo suvokti, kad tikėjimo dalykams reikia skirti daugiau laiko.

Mūsų padarytos išvados: daugiau vieni su kitais komunikuoti, bendradarbiauti, veikti drauge. Rengti veiklų planus, kuriuose įtrauktume visos parapijoje bendruomenes. Organizuoti katechetines grupes suaugusiems, formuoti požiūrį, kad „kas vyksta mūsų parapijoje, yra ir mano, ir tavo reikalas, o ne vien tik kunigo“. Reikia konkurencijos, tas padeda neužsistovėti, dalintis atsakomybėmis. Nebijoti prašyti pagalbos ir paramos iš pašaliečių. Dvasininkai turi būti mokomi komandinio darbo, kaip palaikyti iniciatyvas, kaip vadovauti, būti pozityviu vadovu, gebėti iniciatyvas perduoti pasauliečiams.

IŠVADOS

Iš 34 pagrindinių parapijų (kuriose reziduoja kunigas/-ai), sinodiniame kelyje dalyvavo 13 parapijų, o viso iš 15 parapijų turime atsiųstas dalyvavusiųjų susitikimuose įžvalgas.

Galima pasidžiaugti:

    - yra parapijų, kur susitikimai įvyko 6-7 temomis;

    - Vyskupijos šeimos centras paruošė lankstinukus ir klausimus pritaikę šeimoms, sužadėtiniams (jie taip pat dalyvavo);

    - Vyskupijos jaunimo centras organizavo sinodinius susitikimus zoom aplinkoje;

    - parapijose buvo koordinatorių bei moderatorių, kurie tikėjo šiuo sinodiniu keliu ir popiežiaus Pranciškaus kvietimu, dėjo daug pastangų, jiems rūpėjo, turėjo užsidegimo;

    - įvyko porą sinodinių susitikimų (1 ir 3 tema) Kaišiadorių vyskupijos kunigų tarpe Kunigų dienų metu;

    - parapijų koordinatorių ir moderatorių mokymų susitikime taip pat įvyko sinodinis susitikimas 1-ąja tema;

    - susitikimai vyko maldos grupelių, žmonių, kurie įsitraukę į Bažnyčios gyvenimą, mokyklose tarp mokytojų, mokinių, jaunimo, tėvų, kurių vaikai ruošiasi sakramentams, ir atsiliepusių į kvietimą tarpe;

    - įžvalgose yra liudijimų asmeninio ryšio su Dievu, asmeninio tikėjimo, maldos gyvenimo.

Atsivėrusios vietos, kur skauda:

    - daugelyje parapijų yra tikinčiųjų, bet nėra bendruomenės;

    - daliai žmonių trūksta kritiško mąstymo - nekyla klausimų, neturi svajonių, “viskas gerai” - tai rodo, kad labai ilgai buvo už juos mąstyta ir nuspręsta;

    - tik dalis parapijų dalyvavo sinodiniame kelyje;

    - įžvalgose vyrauja ko norėtųsi, kaip turėtų būti sakiniai, mažai asmeninio įsipareigojimo;

    - yra atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių: supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir kasdienybes, rūpesčius, ką kiti gali, o ko jau nebe. Stygius pagarbos, dėkingumo už daromas veiklas dėl Kristaus, dėl mūsų Bažnyčios;

    - iš tikinčiųjų didelis noras kunigą matyti ir ryšyje jį patirti atvirą, šiltą, išmintingą, lyderį, vedlį, buriantį, pakalbinantį, sakantį aktualias ir įtraukiančias homilijas, pastebintį ir kviečiantį, kviečiantį ir padedantį irtis į gelmę;

    -tikimasi, kad sinodinis kelias taptų įkūnytas realiame parapijos gyvenime, kad žmones jaustųsi išgirsti ir matytų pokytį.

Oficialiai sinodinis kelias vyskupijoje pasibaigė, tačiau tikimės, kad šios įžvalgos ir patirtis paskatins toliau keliauti įsiklausant vieniems į kitus, ieškant sprendimų, prisiimant bendrą atsakomybę už Bažnyčios ateitį.

Vyskupijos sinodinio kelio koordinatoriai - kun. Rolandas Bičkauskas ir Vaiva Stanionė

« atgal