Naujienos

Kaišiadorių vyskupo Jono IVANAUSKO homilija ingreso Mišiose Kaišiadorių katedroje (2012 03 25)

    Kas nori man tarnauti, tegul seka manimi, - sako Viešpats, - kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.

Šio sekmadienio evangelija leidžia mums pažvelgti į Jėzaus sielą ir pamatyti, ką Jis jautė, artinantis “Jo valandai”.

Esame Jeruzalėje, kitą dieną po šlovingo Jėzaus įžengimo. Jo sieloje jau prasidėjo Getsemanės agonija. “Dabar, sako Jėzus, - mano siela sukrėsta”. Tačiau taip pat kartu prasideda ir Jo “fiat”” – “tebūnie”. Žodžiai: “Tėve, pašlovink savo vardą”, iš tikrųjų reiškia: tegul išsipildo manyje tavo valia; prisiimu kryžių, kadangi žinau, kad jis bus aukščiausias Tavo vardo pašlovinimas. Evangelistas Jonas mums pateikia Kristaus mirties ir išaukštinimo apmąstymą. Tai yra nuoroda į Velykinę paslaptį, kuri dar ateityje, kuri turi įvykti pačiu dramatiškiausiu būdu.

Jeigu evangelija yra preliudija į Jėzaus kančią, tai pirmasis skaitinys mus kviečia vertinti patį gražiausią šios kančios vaisių; naująją sandorą. “Štai ateina dienos, - tai Viešpaties žodis, - kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują Sandorą”.

Šios Jeremijo eilutės yra vienos svarbiausių Senojo Testamento tekstų.

Sandoros idėja yra nuolatinio pokalbio tarp Dievo ir žmogaus išskirtinė žymė. Sandora įsišaknijusi pačiame kūrimo akte. “Padarykime žmogų, į mus panašų”. Tuo išreiškiamas Dievo planas sukurti žmogų, protingą ir laisvą būtybę, galintį būti Dievo draugu, jo pašnekovu.

Kad žmogus suprastų išganymo planą, Dievas naudojasi žmogiškos tikrovės ženklais. Sandora yra vienas iš jų. Tai, ką ji sukuria tarp abiejų šalių yra išreiškiama vienu žodžiu – Šalom (Ramybė). Tai santykių teisingumas ir pastovumas, harmonija tarp abiejų pusių, pusiausvyra tarp teisių ir pareigų. Tai dovana. Daugiau negu dvišalis susitarimas. Jis remiasi ne baime ar reikalu, bet draugyste.

Vadovaujant pranašams, izraelitai sandorą suprato vis giliau. Į antrą planą nuėjo juridiniai ir ritualiniai dalykai. Jų vietą užėmė sandorą grindžianti tikrovė – vienybė su Dievu. Viešpats pristatomas kaip tėvas, motina, sužadėtinis, ganytojas.

Tačiau sandoroje tarp išrinktosios tautos ir Dievo ne viskas buvo šviesu. Netrūksta Biblijoje pasakojimų, kuomet sandora patiria krizę dėl vienos pusės neištikimybės. Tad šiandien girdėtas Jeremijo tekstas atkreipia dėmesį, kad taip suprastos sandoros nebeužtenka. Dievas ruošia naują ir kitokią sandorą. Pirmasis šios naujos sandoros bruožas yra tai, kad toji sandora ir Įstatymas nebėra šalia žmogaus, nėra įraižytas uoloje, bet įrašytas žmogaus širdyje. Tos sandoros perkeitėjas bus Mesijas.

Prieš mirtį Jėzus įsteigia šios naujos sandoros atminimą – Eucharistiją: “Tai yra taurė, naujosios ir amžinosios sandoros mano kraujo, kuris išliejamas nuodėmėms atleisti.” Ir tai yra tas Dievo vardo išaukštinimas, apie kurį girdėjome šio sekmadienio evangelijoje. Ant kryžiaus atleidžiamos nuodėmės, žmogus sutaikomas su Kūrėju.

Prisikėlimas ir Sekminės galiausiai apreiškia kokia yra Dvasia ir Naujas Įstatymas, kuriuos Dievas buvo pažadėjęs įrašyti į žmogaus širdį: Prisikėlusio Jėzaus dvasia.

Visi yra pakviesti į šią sandorą, niekas neišskirtas. Priešingai, - paskutinieji gali tapti pirmi.

Bažnyčia yra sandoros vieta ir vaisius. Jos galva yra Kristus, pasiliekantis su tikinčiais per visus laikus iki pasaulio pabaigos. Iš Tėvo kylanti Šventoji Dvasia, vesdama į tiesos pilnatvę, vis atnaujina žemės ir Bažnyčios veidą, užtikrindama pastovumą ir dinamiką.

Naujojo dangaus ir naujosios žemės link keliaujančiai Dievo tautai, kaip nuostabus deimantas žėri Dievo žodis – Šventasis raštas, gyvojo Dievo žodis, perkeičiantis ir nušviečiantis, pripildantis tiesos ir Dvasios galybės.

Švęsdama Eucharistiją krikščionių bendruomenė giliausiai patiria Kristaus meilę, meilę, kuri neišskiria nė vieno. Meilę, kuri dovanoja save, Prisikėlimo viltį ir kviečia kurti žmoniškesnį ir teisingesnį pasaulį.

Kenčiančio ir apleisto Jėzaus veidas leidžia jį atpažinti kiekvieno vargstančio žmogaus veide. Būti tuo gailestinguoju samariečiu, užpilančiu aliejaus ant žmogaus žaizdų. Būti Veronika, kurios drobėje kenčiančio Jėzaus atvaizdas per visus laikus liudija žmogaus asmens vertę ir orumą, pagarbą kiekvienam žmogui, gyvybei, šeimos vertybėms.

Jėzaus malda Alyvų sode krikščioniui yra maldos gelmė. Tarsi gyvojo vandens šaltinis, malda buvo ir bus Bažnyčioje pačia gaiviausia versme, pačiu svarbiausiu žodžiu atsiliepiant į Dievo žodį, pačiu reikalingiausiu žodžiu, įprasminančiu žmogaus žodį ir ugdančiu pagarbų dialogą visuomenėje.

Vykdydama paties Viešpaties skirtą tarnystę, Bažnyčia skelbia Evangeliją ir per visus laikus moko tiesų reikalingų žmogaus išganymui, tiesų apie Dievą ir žmogų. Priimdamas iš Evangelijos plaukiantį Mokymą krikščionis jį stengiasi padaryti asmeninio gyvenimo patirtimi, kad švento gyvenimo pavyzdžiu atspindėtų paties Dievo šventumą.

Šios ir kitos Bažnyčios gyvenimo tikrovės yra pamatinės ir nekintamos. Tačiau gyvendama istorijoje, Dievo tauta visada gyvai suvokia jai kylančius uždavinius. Šiandien Šv. Tėvo ir Visuotinės Bažnyčios dėmesys ypatingai kreipiamas į Naująją Evangelizaciją. Tiek Visuotinės Bažnyčios pasiūlymus, tiek visų pastangas šioje srityje reikia laikyti išskirtiniu prioritetu. Tam labai svariai pasitarnauti gali Tikėjimo metai, kuriuos Šv. Tėvas netrukus paskelbs. Švęsdami Lietuvoje palaimintojo Jurgio Matulaičio metus esame kviečiami plačiau savo širdis atverti gėriui, blogį nugalėti gerumu.

Ateidamas, brangieji, į jūsų tarpą, su gilia pagarba prisimenu kankinį, arkivyskupą, Dievo tarną Teofilių Matulionį, šviesios atminties, gyvo tikėjimo, Dievo ir artimo meilės liudytoją kardinolą Vincentą Sladkevičių, vyskupų, daugybės kunigų, vienuolių, vyrų ir moterų kilnų ir šventą krikščionišką gyvenimą.

Šiandien, priimdamas Kaišiadorių vyskupo tarnystę, visų pirma reiškiu pagarbą Šv. Tėvui Benediktui XVI, visa širdimi trokšdamas rūpestingai vykdyti man patikėtas pareigas, mylėti Dievą ir žmones, rūpintis Evangelijos skelbimu.

Reiškiu pagarbą vyskupui Juozui Matulaičiui, kuris 23 metus, kaip Gerasis Ganytojas, rūpinosi jam patikėta kaimene. Vyskupe Juozai! Jūsų pamaldumas, gyvas tikėjimas, Dievo ir artimo meilė, žmogiškas gerumas buvo pagrindas, kuriuo remdamiesi nuo pat Atgimimo pradžios, statėte gyvąją Kaišiadorių Bažnyčią, kūrėte sielovados struktūras, rūpinotės pašaukimais, puoselėjote Pivašiūnų šventovę, ugdėte žmonių širdyse gyvą tikėjimą, viltį, Dievo ir artimo meilę.

Reiškiu pagarbą jums, mieli broliai Kristaus kunigystėje. Vykdydami tarnystę Viešpaties vynuogyne, per praėjusius metus jūs buvote artimiausi vyskupo Juozo bendradarbiai. Didžiai vertinu jūsų pasišventimą, uoliai atliekamas pareigas skelbiant Dievo žodį, švenčiant liturgiją, rūpinantis parapijų bendruomenėmis, artimo meilės darbais, katecheze, ligoniais, šeimomis, vaikų ir jaunimo sielovada. Kai kurie iš jūsų per pastarąjį laikotarpį pastatėte ar atstatėte bažnyčias, parapijų namus, sielovados centrus. Trokštu dalintis su jumis savo tarnyste, būsimais vyskupijos džiaugsmais ir rūpesčiais. Tikėdamasis nuoširdaus bendradarbiavimo ir supratimo, trokštu būti jums ir tėvu, ir broliu.

Dėkoju pašvęsto gyvenimo institutų nariams, seserims vienuolėms už jūsų pasišventusį tarnavimą, kasdienę maldą, artimo meilės darbus, gyvo tikėjimo liudijimą. Tikiu, jog malda visada paremsite mano tarnystę, o jūsų pašaukimas prasmingai pasitarnaus asmeniniam šventumui ir visos vyskupijos tikinčiųjų dvasiniam gyvenimui.

Šia proga nuoširdžiai sveikinu visus vyskupijos tikinčiuosius, visus vyskupijoje gyvenančius žmones. Nors vyskupija, mūsų vyskupija, nėra didelė, bet didelė žmonių tikėjimu, didelė žmonių širdimi. Sveikinu jus susirinkusius čia, katedroje, ir visus Marijos radijo bangomis nuo Molėtų lig pat Merkinės. Sveikinu jūsų šeimas ir jaunimą, ligonius ir vargstančius, sielovados bendradarbius, žemdirbius ir verslininkus, pedagogus ir medikus, įvairių profesijų žmones, visus puoselėjančius liaudies kultūrą ir meną.

Didžiai vertindamas jūsų tikėjimą, krikščionišką gyvenimą ir žmogišką kilnumą, kviečiu drauge ir toliau statyti gyvuosius Dievo namus, būti gyvaisiais akmenimis Viešpaties Bažnyčioje. Šv. Raštas, Eucharistija, sekmadienio šventimas ir malda, artimo meilė ir sąžiningas pareigų atlikimas tebūna suvokiami kaip Dievo malonė, kaip šventumo kelias.

Pivašiūnų Švč. Dievo Motinos Marijos šventovė tebūna ir toliau mums visiems brangi. Marijos globa ir motiniškas rūpestis nuolat leidžia patirti Dievo malones, jo begalinį gailestingumą, taip reikalingą mūsų visų kasdieniam gyvenimui.

Nuoširdžiai prašau palydėti mano tarnystę malda. Maldos galia labiausiai yra reikalinga ir brangi.

Ingreso į Kaišiadorių vyskupijos katedrą proga, save, kunigus ir visus vyskupijos tikinčiuosius pavedu Pivašiūnuose gerbiamos Švč. Mergelės Marijos globai. Šv. Juozapas, vyskupijos Globėjas, ir toliau teužtaria mus ir tesaugo. Amen.

Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas

« atgal