Brangūs broliai vyskupai, brangūs kunigai ir vienuoliai, brangūs Kaišiadorių vyskupijos tikintieji,

Džiaugiuosi, galėdamas tarti jums žodį kaip Šventojo Tėvo atstovas šioje mylimoje šalyje, Mišių pabaigoje, kurios surinko mus aplink jūsų brangų vyskupą Juozą Matulaitį, jo 75-ojo gimtadienio proga.

Kaip ragina apašt. Paulius, mes turime visada dėkoti Dievui (plg. Ef 5, 20). Bet yra progų, kai dėkojimas tampa dar stipresnis ir nuoširdesnis. Jums, vysk. J. Matulaiti, šiandien yra viena iš tų progų. Juk šiandien Jūs švenčiate savo gimtadienį, tą įvykį, kuris savaime kviečia dėkoti Viešpačiui už gyvenimo dovaną. Švenčiate ypatingą, 75-ajį gimtadienį, o tai reiškia, kad Katalikų Bažnyčios vyskupas turi atiduoti į Šventojo Tėvo rankas savo vyskupystės mandatą. Šiose Mišiose Jūs, brangus vysk. J. Matulaiti, su duonos ir vyno, kurie tapo Kristaus Kūnu ir Krauju, auka sujungėte padėką Viešpačiui už gyvenimo dovaną ir kartu paaukojimą savo vyskupiškos tarnystės, kurią atliekate Kaišiadorių vyskupijoje nuo 1989 metų.

Mylimas ir gerbiamas vysk. J. Matulaiti, mes visi čia esantys vienijamės su Jumis ir dėkojame Viešpačiui su Jumis ir už Jus. Taip dėkodami SU JUMIS, dalyvaujame tame, kas šia akimirką vyksta Jūsų širdyje. Bet taip pat dėkojame Viešpačiui UŽ JUS, už „Dievo dovaną“, kuria buvote Jūs per dvidešimt vienerius savo vyskupavimo Kaišiadoryse metus.

Bangūs broliai, kas gi daro vysk. J. Matulaitį tokiu mielu žmogumi, kurio neįmanoma nemylėti ir negerbti? Tai veidas, kurio mes visi ieškome ir kurio mums taip reikia: bičiulio, brolio, tėvo, „Gerojo Ganytojo“ veidas. Po kuklia, nuolankia, romia vysk. J. Matulaičio išvaizda slepiasi nesunkiai atpažįstamas „Gerasis Ganytojas“ – ištikimas, uolus, rūpestingai darantis gera ir žadinantis gerumą savo tikinčiuosiuose. Dėkojame Viešpačiui už šį „Gerąjį Ganytoją“. Šalia kitų dalykų dėkojame už uolumą ir užsidegimą su kuriuo vysk. J. Matulaitis ugdė tikėjimą, skatino katechezę, palaikė jaunimą ir šeimas, drąsino Caritas veiklą, puoselėjo bažnyčias, lydėjo Paparčių vienuolyno gimimą ir augimą, Guronyse atidarė Marijai skirtus rekolekcijų namus, o visada, labiau už viską mylėjo Pivašiūnų Marijos šventovę. Manau, kad ypač nuoširdžiai su vysk. J. Matulaičiu dėkoja Viešpačiui tie 39 kunigai, kuriuos jis pašventino per savo vaisingos vyskupystės metus.

O dabar? Drįstu pasidalinti su Jumis, vysk. J. Matulaiti, ir su jumis visais vienu Motinos Teresės iš Kalkutos patarimu. Motina Teresė mėgo sakyti kunigams: „Kunige, švęsk šv. Mišias, tarsi tai būtų pirmosios, paskutinės ir vienintelės Mišios, kurias šventi“. Tai be galo išmintingas patarimas. Jis kviečia mus pilnai išgyventi dabartį ir šią akimirką gerai atlikti mums patikėtą darbą. Jei kuris yra mokytojas: temoko taip, tarsi tai būtų pirmoji, paskutinė, vienintelė diena, kai moko. Jeigu kas serga: teišgyvena susitikimą su skausmu, tarsi tai būtų pirmoji, paskutinė ir vienintelė kančia, kurią jis gali paaukoti. Jei esi vienuolė: turi išgyventi savo įžadus, tarsi tai būtų pirmoji, paskutinė ir vienintelė proga, kai gali įrodyti Dievui savo meilę ir ištikimybę. Ir taip visados.

Vysk. Juozas Matulaitis grąžino į Popiežiaus rankas savo ganytojo mandatą, o Benediktas XVI jam pasakė: būk ir toliau Kaišiadorių ganytoju, kol galėsiu paskirti tavo įpėdinį, naują Kaišiadorių vyskupą. Tad, vysk. J. Matulaiti, linkime, kad galėtumėte ir toliau išgyventi savo vyskupišką tarnystę taip, tarsi tai būtų pirmoji diena, kai esate šios vyskupijos vyskupu, ir taip, tarsi ji būtų paskutinė ir vienintelė. Ir taip kiekvieną dieną.

Ir melskimės. Melskimės visi, kad Viešpats, kai panorės, siųstų šiai Bažnyčiai naują, išmintingą ir šventą Ganytoją Kaišiadorių vyskupijos ir visos Lietuvos tikinčiųjų džiaugsmui.

Telaimina Jus Viešpats, Ekscelencija Matulaiti. Nuoširdus Ačiū.

Arkiv. Luigi Bonazzi, Apaštalinis Nuncijus Lietuvoje, Kaišiadorys, 2011-03-08