Naujienos

Kaišiadorių vyskupijos kunigų diena (2010 10 21)

2010 m. spalio 21 d. Kaišiadoryse vyko vyskupijos Kunigų diena - nuolatinio ugdymo užsiėmimai. Šia proga pranešimą pristatė kun. Mindaugas Pukštys iš Kauno arkivyskupijos. Jis kalbėjo tema: “Liturgija: teorija ir praktika pastoracijoje…” Kun. M. Pukštys yra studijavęs šią discipliną popiežiškajame Anzelmo universitete, liturgikos institute.

Pirmoje užsiėmimų dalyje prelegentas kalbėjo apie kunigą ir liturgiją. Jis sakė, kad kunigas liturginį gyvenimą patiria kiekvieną dieną – tai ir šv. Mišios, ir Dievo žodis, sakramentai, ir Valandų liturgija... Prelegentas pabrėžė vieno savo dėstytojo mintį, sakytą kunigams pastoracijoje, jog, norint atgaivinti parapijos gyvenimą, būtina skirti deramą dėmesį liturgijai. Jai turi būti sugražinta ta svarba, kuri teisėtai priklauso, - sakė kun. M. Pukštys. Be to, jis atkreipė dėmesį į Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie šventąją liturgiją, kuri pabrėžia, jog liturginis gyvenimas lygiaverčiai svarbus ir visai Dievo tautai – Bažnyčiai...

Sugrįždamas prie liturginės konstitucijos minčių, kunigas sakė, jog šis Visuotinės Bažnyčios dokumentas labai aiškiai pabrėžia Kristaus, Mūsų Viešpaties, buvimą liturgijoje, ypač Eucharistijos šventime. Liturginio susirinkimo galva – Kristus. Jis vadovauja liturgijai, o kunigas – tik regimas jo atvaizdas – asmuo, mat liturgiją švenčiame veiksmais, gyvai, matomai... Todėl liturgijos šventimas yra aukščiausias, su nieko nepalyginamas veiksmas krikščionio gyvenime. Tad visiems tikintiems Kristų tiesiog būtina dalyvauti liturgijoje, būti sąmoningiems, į ją įsigilinti ir gauti deramų vaisių...

Kalbėdamas apie liturgiją - sakramentų, sakramentalijų šventimą, Valandų liturgiją ir kitas maldingas praktikas, pavyzdžiui, Kryžiaus kelią, rožinį, jis sakė, jog pastarosios turi atitikti liturginį laiką, mat liturgija, be jokių išimčių, esti aukščiau visų pamaldumo praktikų. Tad iš jos visa turi kilti bei į ją vesti. Liturgija, iš tiesų, talpina savyje viską - ir tikėjimą, ir maldą, ir gyvenimą...

Antroje užsiėmimų dalyje kun. M. Pukštys aptarė Mišių liturgiją. Jis sakė, kad Mišių liturgija prasideda kunigui su palyda einant prie altoriaus. Šiuo atveju labai svarbi įžangos giesmė, jungianti visus dalyvaujančiuosius, suteikianti grožio ir iškilmingumo. Giesmė yra pirmoji regimos Bažnyčios išraiška, todėl bendruomenė visada turėtų giedoti šią, o ir kitas mišių dalis - Sanctus, Agnus Dei, o ypač Gloria – garbės himną - kuris savo prigimtimi yra giesmė...

Kalbėdamas apie altorių, kun. M. Pukštys atkreipė dėmesį į jo pabučiavimą, mat altorius simbolizuoja Kristų, ir retoriškai klausė, kokie mūsų altoriai? Jis minėjo, jog ant altoriaus niekada nestatomos gėlės, o tik kryžius ir žvakės... Žvakės, kaip ir kryžius, taip pat gali būti statomos ir šalia altoriaus. Kalbėdamas apie amboną – sakyklą jis pabrėžė, jog šis liturginis objektas, esantis presbiterijoje, turi būti tvirtas ir to pačio stiliaus kaip ir altorius. Taip pat pesbiterijoje privalo būti Mišių vadovo – kunigo kėdė, iš kurios jis pradeda ir užbaigia Mišių liturgiją. Krikštykla presbiterijoje nestatoma. Ji turėtų būti, pavyzdžiui, šoninėje navoje arba koplyčioje... Tabernakulis, anot trečiosios Romos Mišiolo redakcijos, turi būti statomas presbiterijoje arba atskiroje koplyčioje... Liturginė erdvė, kaip sakė prelegentas, turi kalbėti - būti sakrali, rimta, išskirtinė... Todėl joje negali būti elementų, būdingų ar paimtų iš mūsų kasdienio gyvenimo, kaip antai, svetainės kėdžių ar virtuvės indų...

Kalbėdamas apie išsireiškmus liturgijos temomis, kun. M. Pukštys sakė, kad nėra „šventos kalbos“ ar „šventos muzikos“ – tik liturginė ar bažnytinė... Taip pat turime žinoti, kad mes atstovaujame ir švenčiame Romos liturgiją, kuriai nuo seno būdingas paprastumas, konkretumas, trumpumas... Kalbėdamas apie Dievo žodžio skaitinius, jis sakė, kad pirmasis Mišių skaitinys visada atliepia Evangeliją. Antrasis kaip ir Evangelija nederinamas prie kitų skaitinių, bet skaitomas iš eilės, o trijų metų ciklas – ABC – pasisavintas iš žydiškos tradicijos. Mišiose turi būti sakoma homilija, kuri yra Dievo žodžio skaitinių paaiškinimas ir pritaikymas bendruomenei. Jis atkreipė dėmesį į tai, kaip ir kur laikomos Šv. Rašto liturginės knygos, kaip jos atrodo, mat liturgijoje kiekvienas Šv. Rašto žodis yra Dievo žodis man, gyvai skambantis liturgijoje. Kalbėdamas apie Tikėjimo išpažinimą Mišiose, jis sakė, kad būtina suvokti, jog pačios Mišios jau yra tikėjimo išpažinimas, tad koks jis pasirenkamas ir skaitomas ar giedamas – nėra svarbiausia. Kalbėdamas apie antrąją Mišių dalį – aukos liturgiją, atkreipė dėmesį į dovanas, kurios gali būti atnešamos prie altoriaus: negali būti nešami simboliai, o tik Mišių duona ir vynas bei dovanos bažnytinei bendruomenei ir stokojantiems, kaip liudija NT Laiškai.

Pabaigoje kun. M. Pukštys atsakė į kunigų klausimus. Jų buvo daug. Atsakydamas į klausimą dėl taip vadinamo „Dievo stalo“, jis sakė, kad objektas, prie kurio anuomet žmonės priiminėdavo šv. Komuniją, neturėtų būti vadinamas šiuo vardu. Tai tik grotelės ar tvorelė, skirianti presbiteriją nuo likusios bažnyčios erdvės, kur žmonės priimdavo ar vis dar priima šv. Komuniją. Atsakydamas į klausimą dėl atskirų asmenų palaiminimų Mišiose, kaip antai, kunigas dalindamas Komuniją tuo pačiu laimina negalinčius jos priimti, jis sakė, jog tai gali būti pateisinama nebent pastoracijos požiūriu. Mat asmeniškas dėmesys žmogui labai svarbus. Tuo tarpu palaiminti pakanka vieną kartą Mišių pabaigoje. Šis palaiminimas tam ir skirtas. Be to jis sakė, jog laiminti su Evangelijos knyga gali tik popiežius (plg. Caeremoniale episcoporum). Iškelti Evangelijų knygą tariant žodžius „Girdėjote Viešpaties žodį“ – taip pat negalima.

Užsiėmimai baigėsi, kaip įprasta, kunigų pietumis Vyskupijos kurijoje su Ganytoju.

Kurijos kancleris

« atgal