Naujienos

Kaišiadorių vyskupijos kunigų diena (2010-05-12)

2010 m. gegužės 12 d. Kaišiadoryse vyko vyskupijos Kunigų diena - nuolatinio ugdymo užsiėmimai. Pagrindinį pranešimą pristatė kun. Alfonsas Kelmelis, Vievio parapijos klebonas. Jis kalbėjo tema „Žiniasklaida ir nauji iššūkiai bei kunigo laikysena pastarojo meto išūkiu – pedofilijos skandalų Bažnyčioje akivaizdoje“.

Kalbėdamas apie žiniasklaidą prelegentas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvoje yra apie 40 sensacijų besivaikančių leidinių ir televizijos laidų, kurios nukreiptos į gana mažą auditoriją - 3 mln. gyventojų. Tam tikra prasme „vargas jiems ir mums“, mat jie bet kokia kaina stengiasi išgyventi, tad objektyvumas čia nesvarbiausia. Kaip tokiais atvejai elgtis su žiniasklaida, klausė prelegentas? Daugelyje civilizuotų šalių vyksta apmokymai, tačiau Lietuvoje – gal tik valstybės tarnautojams.

Kadangi prelegentas ilgą laiką darbavosi Vokietijos pastoracijoje, savo pranešime jis pasidalijo patirtimi įgyta šioje srityje, ten vykdomose kunigų ugdymo programose. Kalbėdamas apie atakuojančią, tai yra, bet kokia kaina siekiančią sensacijos žiniasklaidą, jis sakė, jog visų pirma dera išvengti akistatos – tiesioginio susidūrimo, kaip sakoma, „akis į akį“. Tačiau jei pats asmuo ieško dėmesio, tad atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, publikacijas spaudoje skaito tik nedidelė dalis auditorijos. Jei asmuo rašo tik religine tema, tai konflikto tikimybė minimali, bet jei dorovine ar moraline - galima tikėtis reakcijos.

Prelegentas atkreipė dėmesį į pastarųjų laikų naują reiškinį - interneto komentarai. Jei tu rašai ar apie tave rašo – bus komentarų. Komentarus skaito daug didesnė dalis žmonių nei prisipažįsta skaitą. Komentarus skaito žurnalistai ir suinteresuoti asmenys, kurie tokiu būdu ieško galimos naujos sensacingos temos, kurią vėliau galėtų eksploatuoti.

Lietuvoje kunigą vienaip ar kitaip nėra sunku apkaltinti, pavyzdžiui, suformuoti skundą, kuris savaime gal ir nekompromituoja, kaip antai, galimai neteisėtai nukirsti medžiai, per brangus remontas ar neteisingi reikalavimai parapijiečiams, tačiau į tokį asmenį atkreipiamas dėmesys. Žinoma, galimos ir kompromituojančios publikacijos ar reportažai. Tad kuo gali būti kaltinamas kunigas, klausė prelegentas? Kuo tik nori. Mat prie kunigo viskas geriau „limpa“, tuo tarpu sensacijų besivaikančiai žiniasklaidai to tik ir tereikia. Prelegentas pateikė pavyzdį, anuomet pristatytą Vokietijoje. Jei kunigas pamokslą sako 20 min., tai sakys, kad „kalba kaip gramofonas“, o jei 10 min. – „jis nepasiruošęs“. Jei jis kalba aiškiai ir garsiai – „jis plūstasi“, jei normaliai – „neįmanoma suprasti, ką jis sako“. Jei jis važiuoja kiek naujesne mašina – „mėgsta komfortą“, jei vaikšto pėsčias – „atsilikęs nuo laiko“. Jei jis lanko žmones – „jis renkasi pinigus“, jei nelanko – „žmonės jo nedomina“. Jei daro labdaringas rinkliavas – „jis valkatų ir tinginių draugas“, jei nerenka – „jis neturi užuojautos vargšams“. Jei jis ką nors organizuoja – „jis verslininkas, komersantas“, o jei ne – „nesirūpina parapijos gyvenimu“. Jei ilgai klauso išpažintį – „jis per daug plėšosi“, jei klauso trumpai „jis žmogui neskiria laiko“. Jei Mišias pradeda punktualiai – „jis principų vergas“, o jei kiek vėluoja – „jis nebrangina žmonių laiko“. Jei jis remontuoja bažnyčią – „apsunkina žmones“, jei nieko nedaro – „apleidžia Dievo namus“. Jeigu jis jaunas – „jam trūksta patirties“, o jei senas –„jis nesupranta mūsų laikų problemų“.

Pastaruoju metu aktualiausia žiniasklaidos tema – kunigas ir pedofilija. Tokio reiškinio galimos priežastys būtų šios, sakė prelegentas: nusikalstama veika, Bažnyčios kompromitacija, pasipelnymas, tai yra, pinigai, o ir viskas kartu. Kalbant šia tema dera atkreipti dėmesį į JAV patirtį; tai seniausia Bažnyčios patirtis kaip dorotis su šia problema. Ši patirtis pirmiausiai sako: - nesitikėk paramos iš niekur, jei būsi apkaltintas pedofilija. Žinoma, egzistuoja juridiniai skirtumai lyginant juos su Lietuva ar, apskritai, Europa. Esminis skirtumas – jog JAV organizacija, sakykime, Bažnyčia, atsako už savo narį. Jei negausi pinigų – kompensacijos už patirtą žalą iš asmens, tai gali gauti iš organizacijos. Kalbėdamas šia tema apie situaciją Lietuvoje, prelegentas sakė, jog viskas ateina pavėluotai. Pedofilijos atvejų tikėtina buvo ir yra, tačiau tik ne taip seniai dauguma mūsiškių žinojo kas yra pedofilas. Tuo labiau, kad mūsuose nuo didesnių skandalų sulaiko senatis, suinteresuotų grupių (advokatų) stoka, gėdijimasis ir nedidelė tikimybė laimėti iš to pinigų. Tačiau viskas keičiasi, atkreipė dėmesį prelegentas.

Kitas klausimas, kurį aptarė prelegentas - kaip elgtis kaltinančios žiniasklaidos akistatoje? Dera elgtis natūraliai, nekelti tono, nesimėtyti kaltinimais. Nedera pulti neigti, užtrenkti durų, bet ir į vidų neįsileisti. Kaltinančiam asmeniui dera leisti kuo daugiau pasisakyti ir kuo mažiau kalbėdami apkaltintam; nedera kalbėki greitai, norint kuo daugiau pasakyti; dera atminti, kad toks žurnalistas ar reporteris tau nėra draugas – dažniausiai jie jau turi iš anksto suformuluotą užduotį ir nekaltumo argumentai jiems nerūpi; svarbu laimėti laiko ir neskubėti, pavyzdžiui, jei kaltinimus pateikia vadovui, dera sudaryti komisiją apsvarstyti tokį atvejį. Ką per sutaupyta laiką reikia nuveikti? Jei kaltinamas kunigas, dera informuoti Ordinarą, pasitarti su teisininku. Galima visiškai atsisakyti kalbėti ar imti atsakinėti į klausimus abstrakčiai; taip pat galima į klausimus atsakyti klausimais, mat žurnalistas nėra šeimininkas – šeimininkas yra prodiuseris, ar redaktorius, kuris „užsako šią muziką“; tuo tarpu prodiuseriui reikia sensacijos ar bent intrigos, o intrigą sudaro ne vien tik pasisakymai, bet neadekvatus kaltinamojo elgesys, kaip antai, bėgimas, pakeltas tonas, pasimetimas ir t.t. Nedera meluoti! Jei kaltinamasis meluoja, žurnalistai tikrai išsiaiškins...

Ar verta kunigui kalbėti apie žiniasklaidos pateiktus kaltinimus bažnyčioje? Ne. Mat taip tik išplečiama auditorija, sakė prelegentas. Bažnyčios žmonės ir taip linkę palaikyti kunigą. Ar verta kunigui atsakyti - aiškintis spaudoje? Ta pati žiniasklaidos priemonė, tikėtina, nepublikuos tokio pasiaiškinimo, o kiti - tik išplatins informaciją, kurią kiekvienas išsiaiškins kaip sakoma „pagal savo supratimo lygį“. Ar verta kreiptis į teismą? Tai priklauso nuo skriaudos dydžio. Vienaip ar kitaip - teismas yra geriau nei spauda. Ar verta eiti asmeniškai aiškintis? Ne. Jei jau ką nors neteisingai kaltina, nėra argumentų, kurie pakeistų nuostatas; tuo tarpu pokalbis ar skambutis gali būti įvertinti kaip spaudimas, gąsdinimas ir t.t.

Ką daryti tuo atveju, jei kunigą padavė į civilinį teismą? Nedera išsigąsti, mat demokratinėje visuomenėje vos ne kiekvienas ginčas gali būti sprendžiamas teismuose. Yra dvi teismų rūšys: kai kreipiasi valstybės kaltintojas ir privačia tvarka. Ar dera samdytis advokatą? Pradžioje pakanka tik pasitarti, o į antrąją instanciją dera eiti su advokatu ar siųsti advokatą, mat advokatas bent jau neleidžia tyčiotis kaltintojo advokatui. Tik bėda ta, kad Lietuvoje nėra išmanančių bažnytinius reikalus advokatų, sakė prelegentas. Ar eiti pačiam į teismo posėdžius? Jei įtraukta spauda, kai kuriais atvejais geriau neiti, o siųsti advokatą. Ar verta kunigui kreiptis į teismą? Verta. Mitas, kad žiniasklaida nebijo teismo; pralošus bylą, žiniasklaidai gresia nemažos piniginės bausmės. Tai juos drausmina. Tad šia prasme teismo nereikia bijoti, žinoma, laikantis bažnytinės teisės nuorodų.

Ką daryti, kad netaptum žiniasklaidos auka? Dažnai neužtenka vien dorai elgtis ir turėti tik geras intencijas. Visai atvejai būtina apgalvoti savo elgesį, nes kiekvienas reikšmingesnis pajudėjimas iššaukia ir priešpriešą; dera būti atsargiam.

Kas masina žiniasklaidą? Kunigo apranga, automobilis, kalbos maniera, elgesio kultūra, butas; Idealas, kai tu neesi kunigiškai apsirengęs, bet esi atpažįstamas kaip kunigas. Juk ne kunigiški atributai kunigą padaro kunigu... Visur ir visada turime prisiminti, kad esame kunigai – Dievo žmonės, kaip sakė Apaštalinis nuncijus Lietuvoje, praeitą rudenį lankydamasis Kaišiadoryse: žmonės nori iš mūsų tik vieno, kad mes jiems priartintume - rodytume Dievą.

Į ką dera atkreipti dėmesį kunigui, bendraujant su jaunimu pedofilijos skandalų akivaizdoje? Šių skandalų akivaizdoje darbas su jaunimu kunigui tampa pastoraciniu iššūkiu, sakė prelegentas. Tad ar kunigas turėtų vengti jaunimo? Jokiu būdu ne. Tačiau turime keisti kai kuriuos įpročius, pavyzdžiui, dera atminti, kad tu visada esi kunigas – ne vienmetis jaunimui. Esminė taisyklė – nieko neišskirti, nefavorizuoti, kad nesukeltum pavydo ir įtarimų; jokių dovanų kuriam nors vienam, taip pat nedera minėti vieno vardo dažniau už kitus. Kunigo namuose jaunimas tesilanko grupėmis...

Kaip elgtis kunigui su vaikais ir jaunimu mokykloje bei kitose vietose? Jokių „po pamokų“. Jei klasėje lieka vienas ar du – durys tebūna praviros; jokių kūno kontaktų - glostymų, plekšnojimų per petį, draugiškų ar paguodos apsikabinimų, pabučiavimų sveikinant... Vaikus galima santūriai paglostyti, bet tik tėvų akivaizdoje. Žinoma, kunigas neturėtų iššaukti įtarimų, sakė prelegentas, jei palaimins vaikus, pavyzdžiui, dalydamas Komuniją ar paglostys darydamas rinkliavą. Neskolinkime vaikams. Jei reikia paramos – paremkime tėvus, fondą ir t.t. Mokytojams yra sakoma – nelaukite užuojautos iš mokinių. Pasiguosite, paatvirausite – kada nors tai gali būti panaudota prieš jus. Mokiniams reikia dėstyti ne savo, o Bažnyčios požiūrį. Mokiniams galima rašyti laiškus, bet su sveikinimais – atsargiai, mat sveikinimai turi sentimento dalį. Jei esate pakviestas į gimtadienį – ateikite paskutinis, o išeikite pirmas, kad niekas negalėtų sakyti: „nežinau, kas ten buvo, kai aš išėjau“. Išvykose, piligriminiuose žygiuose ar stovyklose kunigui nakvoti geriausiai vienam. Jei nėra sąlygų – su suaugusiais. Apie nakvynę dera pagalvoti iš anksto. Atskirai vežtis vaikus maudytis ar į pirtį – neleistina.

Pranešimo pabaigoje prelegentas pristatė vieną kitą pavyzdį apie kunigo poziciją atsakant į šio pobūdžio klausimus. Turime aiškinti Bažnyčios poziciją, įvertinti moralinę klausimo pusę, puolimo prieš Bažnyčia priežastis, pakviesti maldai už nusidėjėlius ir aukas. Kalbant apie žiniasklaidą, galima atsisakyti motyvuojant, jog viskas jau yra atsakyta objektyvumo ieškančiose informacijos priemonėse. Taigi, dera domėtis ne vien sensacijų besivaikančiomis žiniasklaidos priemonėmis.

Anojoje užsiėmimų dalyje Kalbėjo Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. A.Jurevičius. Jis pristatė kunigams dvi pastoracines programas – „Alfa“ kursą ir dvasines pratybas kasdieniame gyvenime „Eik į savo kambarėlį“. „Alfa“ kursas Kaišiadorių vyskupijoje jau buvo pristatytas peš 5 metų kaip suaugusių katechezės programa. Prelegentas dalijosi asmenine patirtimi, sukaupta dalyvaujant šiose programose ir paskatino kunigus imtis šių programų vykdymo savo parapijose.

Užsiėmimai baigėsi, kaip įprasta, kunigų pietumis Vyskupijos kurijoje su Ganytoju.

Ordinaro pavedimu, Kurijos kancleris

« atgal