Naujienos

Kaišiadorių vyskupo J. Matulaičio pamokslas Dievo tarno T. Matulionis minėjimo proga Kaišiadorių katedroje (2008-05-01)

Jūsų Ekscelencijos vyskupai, gerbiami kunigai, seselės vienuolės, mieli broliai ir seserys,

Šiandien, šv. Juozapo Darbininko dieną, kuris, kaip žinote, yra ir Kaišiadorių vyskupijos globėjas, prisimename Dievo tarną Teofilių Matulionį, Kaišiadorių vyskupą, arkivyskupą, kuriam vyskupija meldžia altorių garbės. Šiam iškiliam ganytojui ir kentėtojui dėl Bažnyčios mano sprendimu – dekretu 1990 metais buvo pradėta beatifikacijos byla, kurios darbai diecezijos lygmenyje užtruko iki šiolei. Man malonu, kad ką galėjome ir sugebėjome, atlikome; dabar šią bylą, palydėdami malda, jau galėsime perduoti į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane.

Minint Dievo tarną Teofilių, noriu pasidalinti su Jumis viena kita mintimi apie jo gyvenimą...

Popiežius Pijus XI anuomet, 1923 metais, skelbdamas Kūdikėlio Jėzaus Teresę palaimintąja taip sakė: „Ji - Dievo balsas mūsų laikams“. Šie Popiežiaus žodžiai, manau, dera apibūdinti ir Dievo tarno Teofiliaus asmenį. Savo metu Jis neabejotinai ryškiausiai ir garsiausiai, kartu su kitais Lietuvos dvasios švyturiais – vyskupais Mečislovu Reiniu, Vincentu Borisevičiumi - liudijo Dievo valią mūsų visuomenėje - Lietuvoje, taip pat visose jam Bažnyčios patikėtose pareigose – tėvynėje ir užsienyje (Rusijoje, Latvijoje)...

Kalbant apie Teofiliaus Matulionio asmenį, ir vėl prisimintini popiežiaus Pijaus XI anuomet Vatikane pasakyti žodžiai. 1934 metais Popiežius privačios audiencijos metu priėmė vyskupą Teofilių, grįžusį iš Rusijos po dviejų įkalinimų; vyskupui paprašius palaiminimo, popiežius sakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“. Šis faktas minimas knygoje „Nemarus mirtingasis“ apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą, išleistoje 1981 metais Romoje; jos autorius - Kaišiadorių vyskupijos kunigas prelatas dr. Pranas Gaida; jo pastangomis knygos santrauka buvo išleista vokiečių, portugalų ir ispanų kalbomis.

Šie popiežiaus žodžiai - „Esi kankinys“ - mums, kaišiadoriečiams, tapo padrąsinimu gilintis į Teofiliaus asmenį – jo gyvenimą ir kankinystę, tai yra įvairius pažeminimus, trukdymą eiti vyskupo pareigas, ilgą įkalinimą dėl tikėjimo, mirties grėsmes... Padrąsinimų ir sustiprinimų, kad esame teisingame kelyje, pasigirsdavo ir vėliau.

Pavyzdžiui, prelatas P. Gaida apie Teofilių Matulionį anuomet taip rašė: „Žvelgiant grynai žmogiškai į arkivyskupo Teofiliaus nueitą kelią, nusitęsiantį beveik per visą šimtmetį, iškyla kovotojo ir kartu pralaimėtojo paveikslas; Jis visą gyvenimą grūmėsi su ateistiniu komunizmu, išaugusiu į didelę valstybinę jėgą, daug nuo jo kentėjo ir pagaliau mirė kaip tremtinys savo tėvynėje – suniekintas, tariamai nugalėtas. Pašalietis žmogus galėtų sakyti ‘vae victis’ – vargas nugalėtiesiems! Bet taip būtų galima sakyti ir apie visus krikščionių kankinius, visus mirties paliestus kovotojus ir pagaliau apie Kristų, mūsų Viešpatį. Tačiau toks pragmatiškas, o tiksliau sakant paviršutiniškas žvilgsnis, yra labai seklus ir apgaulus, neatskleidžiantis gelmės, kurioje ir išryškėja tikrasis Teofiliaus ir į jį panašių asmenybių veidas“.

Pasiryžimą gilintis į Dievo tarno Matulionio gyvenimą ypač sustiprino popiežiaus Jono Pauliaus II, taip pat Dievo tarno, 1993 metais Lietuvoje, Kryžių kalne, pasakyti žodžiai apie kentėjusiuosius dėl įsitikinimų. Jis sakė: „Prisiminkime visus šio krašto sūnus ir dukras, kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą [...], nuteistus myriop... Ypač norėčiau priminti tris Bažnyčios šulus: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, nužudytą 1946 metais; Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, kurio žemiškoji kelionė tebuvo vien skaudi kančios ir sielvarto Kalvarija iki pat mirties 1962 metais; taip pat Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį...“

Galiausiai popiežiaus Benedikto XVI, visuomet turtingo giliomis mintimis, pasakyti žodžiai: „Bažnytinės bendruomenės turi suprasti, kad ypač mūsų laikais yra didelis poreikis liudytojų, gebančių įkūnyti Evangelijos amžinąją tiesą į realias gyvenimo aplinkybes [...] Kontaktas su šiais žmonėmis atveria kelią tikram dvasiniam atgimimui, nuolatiniam atsivertimui ir naujų šventųjų išsiskleidimui...“

Teofiliaus Matulionio asmuo iš tiesų artimas šioms mintims. Jis nuoseklus ir nesuklupęs tikėjimo liudytojas; jis – kalinys už tikėjimą, jis pasiryžęs ir gyvybę atiduoti už brolius, kaip liudija beatifikacijos byloje surinkti dokumentai... Mano nuomone, charakteringiausias jo gyvenimo bruožas – ištikimybė idealui, tai yra, tikėjimo vertybėms visose gyvenimo aplinkybėse, net kančioje, kaip teigiama jo pasirinktame šūkyje „Per kryžių į žvaigždes“...

Anot prelato Gaidos, čia nesunku įžvelgti vieną pamatinių krikščionybės tiesų, matomų konkrečiame žmogaus gyvenime: silpnas žmogus atsiliepęs į Dievo kvietimą ‘sek mane’, praauga pats save ir tampa stipriu, kaip anuomet kuklus ir niekam nežinomas Genezareto ežero žvejys Petras. Išoriniame gyvenime pastarasis atrodė menkas, bet dvasioje, Dievo malonei veikiant, tampo švyturiu, kurio spinduliai persmelkė daugybę žmonių ir tebešviečia šiandien... Toks, mano nuomone, buvo ir Teofilius Matulionis.

Jo žmogišką silpnumą ir kartu dvasinę didybę paliudija faktas, kad jam teko nuolat stovėti grasinančio, persekiojančio ir naikinančio kolektyvinio milžino akivaizdoje. Ne kartą jis jautėsi Biblijos herojaus Dovydo vaidmenyje, kurio rankose tebuvo tik menka kilpinė, tuo tarpu priešais stovėjo Galijotas, kupinas milžiniškos jėgos ir didelio įniršio. Kaip tik čia, Dovydo ir Galijoto scenoje, atsiskleidė Teofiliaus herojiškumas.

Vyskupas išdrįso pasakyti ‘ne’ ateistiniam komunizmui, juo labiau veikti, kad jis nebūtų kitų priimtas. Ši jo pozicija nebuvo atsitiktinė, bet pastovi laikysena, nesusvyravusi net kritiškiausiais atvejais. Savo ryžtingumu jis stebino, kaip žinome, ne vieną, juo labiau, kad pats buvo švelnus žmogus, pilnas gailestingumo, paslaugumo, nuolankumo, pagalbos dvasios...

Mieli broliai ir seserys, šiose šv. Mišiose kviečiu melstis, užtariant Švč. M. Marijai, Kankinių Karalienei, ir šv. Juozapui, Kaišiadorių vyskupijos globėjui, kad mūsų tikėjimo brolį Dievo tarną Teofilių Matulionį turėtume altorių garbėje ir būtume verti per jo užtarimą patirti malonių iš Viešpaties... Amen.

« atgal