Naujienos

Katedros svarba Bažnyčios gyvenime (2006 05 10)

Išgirdę žodį „katedra“ paprastai jį tapatiname su iškiliu bei puošniu bažnyčios pastatu, kuriame dažniausiai švenčiama vyskupo vadovaujama liturgija. O ką gi iš tiesų bažnytinės kalbos žodyne reiškia katedra?

1. Katedra – Tribunal - Thronus

Naujajame Testamente skaitome: “Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: “Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi” (Mt 23,1-5). Šiame tekste graikų bei lotynų kalbomis yra pavartotas žodis „katedra“, kuris lietuviškame tekste išverstas žodžiu „krasė“. Beje, šis žodis lietuvių kalboje yra mažai žinomas, tačiau jis reiškia autoritetingą postą, aukštą sėdėjimo vietą. Išsireiškimas „Mozės katedra“ reiškė aukščiausią mokymo autoritetą, kuriuo naudojosi, o kartais netgi piktnaudžiaudavo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Kitose NT vietose žodis „katedra“ nėra sutinkamas, tačiau savo prasme šiam žodžiui sinonimiškai artimos kitos sąvokos, kurių prasmės lietuviškas NT vertimas negali pilnai atskleisti. Lotyniškame tekste sutinkame žodį „tribunal“, reiškiantį teisėjo kėdę: “Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje “Akmeninis grindinys”, hebrajiškai Gabata” (Jn 19,13). – Tai turėtų būti ypatingai garbinga ir autoritetinga vieta, nes tekste paminima, kaip ji atrodė (akmeninis grindinys!). Kristus taip pat turėjo teismo krasę (lot. „tribunal“): “Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga” (2 Kor 5,10); “Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę” (Rom 14,10). Čia taip pat pavartotas žodis „tribunal“.

Pažvelgę į kitas NT vietas, atrasime, kad garbingai sėdimai vietai pažymėti naudojamas lotyniškas žodis sostas (lot. „tironus“). Kristus pažadėjo apaštalams sostus: “Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių” (Lk 22,30). Apreiškimo knyga kalba apie Dievą, sėdintį soste (Apr 21.5).

2. Katedra - teisingo mokslo perdavimo garantas

Pirmaisiais krikščionybės amžiais, atsiradus įvairioms atskaloms, buvo iškraipomas krikščioniškas mokymas. Bažnyčios persekiojimo laikais nebuvo galimybės sušaukti visuotinio Bažnyčios susirinkimo, todėl ypatingas dėmesys mokymo srityje buvo sutelktas į apaštalines bažnyčias, t. y. į tas krikščioniškas bendruomenes, kurias įkūrė patys apaštalai. Krikščionių rašytojas Tertulianas ragina erezijų skleidėjus žvelgti į apaštalų įkurtas bažnyčias: “Eik, jei nori patenkinti savo smalsumą, labiau rūpindamasis išganymu, ir perskriek per apaštalų bažnyčias, kuriose lig šiolei savo vietoj tebestovi apaštalų sostai, kuriose tebeskaitomi tikri jų raštai („authenticae litterae“), atskambantys jų balsą ir atspindintys kiekvieno jųjų veidą. Tau artimiausia Achaja – ten tau Korintas. O jeigu netoli tau lig Italijos – štai tau Roma, iš kur ir mūsų kyla svoris („auctoritas“). O kokia laiminga ta bažnyčia! Visą mokslą jai apaštalai išliejo su krauju, kur Petro kankinystė, panaši į Viešpaties, kur Paulių papuošė Jono [Krikštytojo] mirties vainikas, kur apaštalas Jonas, įmestas į verdantį aliejų, nė truput nenukentėjo, tad buvo ištremtas į salą” (Tertulianas, „Kodėl eretikams nevalia dėl tiesos bylą kelti“, 36). Anot šio liudijimo, krikščioniškojo mokslo grynumas klesti apaštalų įkurtoje bažnyčioje, t. y. ten, kur dar stovi jų sostai. Prakilniausią vietą visų bažnyčių tarpe užima Romos bažnyčia, kurioje mokė du iškiliausi apaštalai – Petras ir Paulius. Šv. Ireniejus pirmasis surinko ir surašė apaštalų seką Romoje, nurodydamas, kad vyskupų įpėdinystė („sukcesija“) garantuoja apaštalų mokslo perdavimą. Vieta, kurioje sėdėjo ir mokė apaštalai, bei teisėti vyskupai – apaštalų įpėdiniai, tapo autentiško krikščioniško mokymo perdavimo garantu Bažnyčioje.

3. Katedros įrengimas

Žodis „katedra“ (gr.) griežta prasme reiškia „sėdimą vietą, kėdę“. Antikiniame pasaulyje šiuo žodžiu buvo vadinama teisėjo, mokytojo kėdė. Ši katedros prasmė sutinkama aukštojo mokslo įstaigose, kuriose veikia įvairių mokslų katedros, vadovaujamas katedros vedėjų. Plačiąja prasme „katedros“ sąvoka apima „mokymą“, teisingumo vykdymą (lot. „tribunal“) bei garbingą vietą (lot. „tironus“). Krikščionys pasirinko šį pasaulietinį terminą vyskupo apaštalinei įpėdinystei ir vyskupo galioms išreikšti. Teisminė vyskupo galia laikui bėgant buvo deleguota bažnytiniam teismui (tribunolui).

Istoriškai žvelgiant, galime atsekti, kad vyskupo katedra buvo gaminama iš medžio su atlošu nugarai ir rankoms. Dažniausiai katedra buvo aptraukta balta linine medžiaga, bet vėliau ją imta puošti liturginės dienos spalvos apdarais. Katedrai buvo suteikiama panaši prasmė kaip ir altoriui – sudabartinti Kristų kaip auką (altorius) ir kaip mokytoją (katedra).

Liturgijos istorija liudija, kad katedra-kėdė buvo pastatoma prieš pamaldas, o po pamaldų išnešama, tačiau vėliau imta įrenginėti paaukštintoje vietoje stacionarias katedras su laipteliais. Vyskupo autoritetui pabrėžti virš katedros atsirado baldakimas, kuris katedrą kaip autoritetingo mokymo kėdę pavertė vyskupo sostu. Liturginis vystymasis viduramžiais vyskupo katedrą iš centro išstūmė į šoną, o centrinę vietą bažnyčios pastate užėmė tabernakulis bei altoriaus priestatas. 1968 m. birželio 21 d. buvo išleista instrukcija, nurodanti, kad vyskupo kėdė negali būti vadinama „sostu“, nes jai grąžinamas senasis „katedros“ pavadinimas. Vyskupo katedrą uždrausta puošti baldakimu, nors šis draudimas negalioja, jei iki to laiko buvo įrengti istorinę - meninę vertę turintys baldakimai.

Vyskupo katedra negali būti prilyginama celebranto kėdei, kuri privalo būti kiekvienoje bažnyčioje. Celebranto kėdėje paprastai sėdi Eucharistijai (ar kitam liturginiams šventimui) vadovaujantis dvasininkas, savo asmenyje atstovaujantis Kristų. Celebranto kėdė turi būti pastatyta gerai matomoje vietoje, iš kurios gerai girdima malda ir jaučiamas dialogas. Siektina, kad vieta kėdei išryškintų vadovaujantį šventimui dvasininką ne tik kaip bendruomenės vadovą, bet ir kaip bendruomenės narį, todėl, nors ir likdama tradiciškai presbiterijoje, kėdė turi būti atsukta į tikinčiųjų bendruomenę. Celebranto kėdė bažnyčioje – tai ne vyskupo katedra, todėl joje gali sėdėti ne tik klebonas, bet ir kiekvienas dvasininkas, kuris tuo metu vadovauja liturginiam šventimui. Tuo tarpu vyskupo katedroje gali liturginio šventimo metu sėdėti tik vyskupas ordinaras, ar kitas vyskupas, su vyskupo - ordinaro leidimu teisėtai vadovaujantis liturginiam susirinkimui. Įdomi situacija susidaro tuomet, kai vyskupo katedra dėl kokių nors priežasčių yra laisva (lot. „sede vacante“), liturginiame šventime į vyskupo katedrą niekas nesisėda, nors šventimui vadovauja vyskupas (pvz. tos vyskupijos laikinas administratorius ar kitos vyskupijos vyskupas). Ši liturginė tradicija tokiu būdu parodo, kad vyskupija neturi savo pastovaus ganytojo.

Iškiliausia tarp visų vyskupų katedrų Romos katalikų Bažnyčioje yra Romos vyskupo – popiežiaus katedra. Popiežiaus mokymo autoritetui pabrėžti vartojamas išsireiškimas „mokyti iš katedros“ (lot. „ex cathedra“). Šis autoritetas remiasi apaštalo Petro autoritetu ir reiškia aukščiausią mokymo galią visai Bažnyčiai. Kai popiežius kalba „ex cathedra“, tai jis skelbia visai Bažnyčiai privalomą tiesą tikėjimo bei doros dalykuose, o tas skelbimas apdovanotas neklaidingumo malone.

4. Katedrinė bažnyčia

Vyskupo katedros buvimas bažnyčioje suteikia bažnyčios pastatui išskirtinumą ir prakilnumą kitų vyskupijos bažnyčių tarpe. Tad visai nenuostabu, kad katedromis imta vadinti bažnyčias, kuriuose stovi vyskupo sostas. Istoriniuose šaltiniuose liudijimas apie vyskupo bažnyčią kaip „katedrinę bažnyčią“ (lot. „cathedralis ecclesia“) randame jau VI amžiuje. Tuomet vyskupo katedra paprastai stovėjo apsidos centre už altoriaus ant paaukštinimo, kad susirinkusi bendruomenė galėtų aiškiai matyti ir girdėti savo ganytoją (plg. A. Kajackas, „Bažnyčia liturgijoje“, Kaunas 1998, 60). Iš katedros vyskupas vadovaudavo ne tik Eucharistijai, bet ir iškilmingam brevijoriaus kalbėjimui ar kitoms pamaldoms.

Pamaldos visose kitose vyskupijos bažnyčiose buvo suprantamos kaip katedrinės bažnyčios pamaldų prasminė tąsa, todėl katedrinės bažnyčios konsekracijos diena yra kasmet liturgiškai švenčiama visose vyskupijos bažnyčiose. Tai galima būtų palyginti su pirmaisiais amžiais praktikuojamo papročio iš vyskupinių bažnyčių siųsti konsekruotos duonos gabalėlį į kunigų vadovaujamas bažnyčias, kad paliudyti kunigo bendruomenės ryšį su vyskupo bendruomene. Paprastai konsekruotą duoną pernešdavo diakonas arba akolitas. Pop. Inocentas I paliudija, kad sekmadieniais šis paprotys buvo visuotinai praktikuojamas (416 m.). Vėliau jis buvo palaikomas tik didžiųjų švenčių dienomis, kol palaipsniui transformavosi į kitą liturginį veiksmą - konsekruotos duonos gabalėlis prieš priimant Komuniją yra įdedamas į konsekruotą vyną. Taip pabrėžiama, kad Kristus apjungia visus krikščionis.

Gyvas, intensyvus ir akivaizdus parapijų ryšys su savo motinine bažnyčia – katedra sunyko germanų misijų metu (VIII-IX a.), nes dėl kitokios gyvenviečių struktūros negalėjo išsilaikyti akivaizdžiai centralizuota sielovados struktūra. Germanų gyvenviečių struktūra nebuvo taip priklausoma nuo centrų, kaip tai buvo Romos imperijoje. Palaipsniui augantys miestai tapo ir krikščionybės centrais, todėl vėl buvo bandoma atgaivinti išblėsusį katedrinės bažnyčios ryšį su parapijomis. Taip atsirado ypač vokiškai kalbančiose kraštuose pavadinimas – „Dom“ (nuo lotyniško „Domus“). Šiuo pavadinimu pradžioje buvo vadinama vyskupo namų koplyčia, esanti prie katedros kiemelio, vadinamo „kryžiaus kelio ėjimo vieta“ (vok. „Kreuzgang“), tačiau palaipsniui žodžiu „Dom“ buvo pradėta vadinti ir katedrinę bažnyčią (plg. R. Berger, „Pastoralliturgisches Handlexikon“, Freiburg in Br. 2005, 93-94.110.240).

Užsklanda

Trumpai apžvelgę katedros sąvokos vartojimo istoriją, negalime nepastebėti pačios „katedros“ reikšmės vietinei Bažnyčiai – vyskupijai. Tikroji katedros prasmė reiškiasi šiais būdais:

- Tikro apaštalų mokslo užtikrinimas perduodant tikėjimą;

- Mokymo autoritetas;

- Teisminė galia (lot. „tribunal“).

Perfrazuodami krikščionių rašytoją Tertulianą, galime teigti, kad kol iš vyskupų katedrų moko teisėti apaštalinės įpėdinystės malone apdovanoti ir tikėjimo ryšiais su Petro katedra – Romos vyskupu susieti vyskupai, tol galime būti tikri jų mokymo teisingumu, autoritetingumu bei garbingumu.

Kun. dr. A. Jurevičius

« atgal