Naujienos

Kaišiadorių katedroje buvo iškilmingai švenčiama Palaimintojo Teofiliaus Matulionio konsekravimo vyskupu 90-mečio sukaktis ir perskaityta Popiežiaus Pranciškaus Brevė (2019-02-10).

2019 m. vasario 10 d. Kaišiadorių katedroje buvo iškilmingai švenčiama Palaimintojo Teofiliaus Matulionio konsekravimo vyskupu 90-mečio sukaktis ir perskaityta (šiuo metu gauta) Popiežiaus Pranciškaus Brevė.

Šiuo Popiežiaus dokumentu skelbiama Palaimintojo garbė – gyvenimo aprašymas, išvardijami nuopelnai ir dorybės, kviečiama jomis sekti...

Liturgijai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, celebravo vyskupas emert. Juozas Matulaitis, vyskupijos generalvikaras kun. Rolandas Bičkauskas, pal. Teofiliaus kanonzacijos postulatorius kun. Marius Talutis, kun. br. Saulius Rumšas OP, kiti kunigai.

Mišių liturgijoje, po Evangelijos, Popiežiaus Pranciškaus Brevę lotyniškai perskaitė kun. Marius Talutis, lietuviškai – Roma Zajančkausienė, Birštono sakralinio muziejaus vadovė.

Iškilmių pabaigoje kun. br. S. Rumšas pasidalijo istorija apie pal. Teofiliaus konsekracijos vyskupu, kuri vyko slapta Petrograde, liudininkus. Vienas iš jų, buvo kunigas vienuolis domininkonas - prancūzas. Vėliau, Prancūzijoje, jis pats buvo konsekruotas vyskupu ir įšventino kunigais pirmuosius lietuvius dominikonus. Tarp jų - tėvą J. Grigaitį, daug pasidarbavusį atgimimo metais atkuriant dominikonų vienuoliją Lietuvoje...

Iškilmės baigėsi pal. Teofiliaus koplyčioje - katedroje, kur melstasi palaimintojo litanija ir suteiktas palaiminimas Teofiliaus relikvija.

Kurijos info

Popiežius P R A N C I Š K U S

Garbingajam Dievo Tarnui Teofiliui Matulioniui pripažįstama Palaimintojo garbė

Nuolatiniam šio dalyko atminimui

„Per kryžių į žvaigždes“ – vyskupiškasis Teofiliaus Matulionio šūkis.

Garbingojo Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio vyskupiškojo herbo žodžiai aprašo jo dvasingumo ir apaštalavimo pačią ašį. Pakeisdamas žodį „sunkumai“ žodžiu „kryžius“, jis paskelbė, jog nori priimti sunkumus, kylančius iš kryžiaus, kad pasiektų šventumą. Garbingojo Dievo Tarno vyskupiškasis šūkis atspindi Evangelijos tiesą, jo paties pasirinktą tarsi atskaitos tašką: kad gyvenimą atrastum, reikia, kad jo netektum, kad būtum išganytas, reikia, kad imtum kryžių (plg. Mt 16, 24–25).

Jis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Labai jauname amžiuje neteko motinos. 1892 m. įstojo į Petrapilio seminariją mokytis teologijos, pabaigus, 1900 m. kovo 4 d., įšventintas kunigu. Pirmaisiais ganytojiškosios tarnystės metais dirbo Latvijoje, kur pasižymėjo gerumu ir uolumu. Į Peterburgą sugrįžo 1910 m., kad stiprintų ten esančias įvairiatautes katalikų bendruomenes. Po keleto metų įvyko didysis Spalio perversmas, kuris, rodydamas įgimtą akivaizdų priešiškumą religijai, netrukus pradėjo persekioti Bažnyčią ir išleido atskiriančius įstatymus. Tačiau Garbingasis Dievo Tarnas, taip pat ir kiti kunigai, gerai suvokdami pavojų, neatsisakė savo tarnystės, priešingai, dar daugiau dirbo. Dėl to tėvas Teofilius 1923 m. dvejiems metams buvo uždarytas į kalėjimą. Šis išbandymas nepakeitė jo veikimo būdo pagal režimo taisykles. 1929 m., slapta įšventintas vyskupu, neužilgo vėl buvo uždarytas į Solovkų koncentracijos stovyklą. Nors buvo nuteistas kalėti dešimčiai metų, 1933 m. dėl apsikeitimo belaisviais kaliniais galėjo parvykti į Lietuvą. Po to Garbingasis Dievo Tarnas nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, šiaurinę dalį, kad aplankytų lietuviškas parapijas. Po vizitacijos atvyko į Romą ad limina vizito, kad pasitartų su Šventuoju Tėvu ir po to, atlikęs piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, vėl sugrįžo į Lietuvą kaip Kauno arkivyskupo koadjutorius. 1943 m. nominuotas Kaišiadorių vyskupu. 1944 m. Lietuva buvo dar kartą užimta Sovietų. Garbingasis Dievo Tarnas nesiliovė dirbęs, kad gintų krikščioniškąją doktriną ir Bažnyčios teises. Su laisvo žmogaus, pasišventusio vienam Kristui, paprastumu ir drąsa rašė Sovietų komisarams, pranešdamas apie bažnyčių niekinimus ir prašydamas, kad į Raudonąją armiją būtų įleidžiami kapelionai. Taip pat kovojo, kad mokyklose būtų mokoma tikybos. Kiek galėjo, uoliai vykdė ganytojo pareigas. 1946 m. gruodžio 18 d. Garbingasis Dievo Tarnas suimamas trečią kartą ir nuteisiamas septyneriems metams, o šią bausmę atlieka Vladimiro kalėjime. 1954 m. buvo pristatytas į Potmos (Mordovija, Rusija) invalidų namus, kuriuose prabuvo iki pat 1956 m., be leidimo grįžti į Lietuvą. Sovietų režimas nenorėjo, kad Garbingasis Dievo Tarnas vykdytų savo ganytojiškąsias pareigas; jam duotas leidimas sugrįžti į Tėvynę, tačiau uždrausta apsigyventi Kaišiadorių mieste. Kadangi Garbingasis Dievo Tarnas įšventino vyskupą be civilinės valdžios leidimo, buvo priverstas palikti vyskupiją ir išvykti į mažą miestelį, kuris vadinasi Šeduva. Po daugelio sunkumų, kuriuos ištvėrė su herojiška drąsa, likdamas ištikimas Kristui ir Bažnyčiai bei savo misijai ir vyskupiškajam rangui, 1962 m. rugpjūčio 20 d. jis pamaldžiai užmigo Viešpatyje. Šiek tiek anksčiau priėmė iš šv. Jono XXIII arkivyskupo titulą. Jo kaulai palaidoti Kaišiadorių katedroje. Kurie jį pažinojo, liudija jo didelę ramybę akivaizdoje daugelio persekiojimų, kurie jam buvo sukelti iš neapykantos tikėjimui ir kuriuos jis priėmė kaip Dievo dovaną. Nors jis ir žinojo, kad eina į didelį pavojų, taip pat ir mirtį, parodė ypatingą drąsą ir pastovumą visiškai pasitikėdamas dieviškąja valia.

Kankinystės garsas, kuris dėl daugelio pakeltų persekiojimų apie jį sklido dar jam gyvam esant, po mirties nepaprastai išaugo. Ir jis išliko tvirtas iki pat mūsų dienų, nors Sovietų režimas bandė jam kliudyti, tarp kitų dalykų, Garbingąjį Dievo Tarną laidojant tikintiesiems sunkiai prieinamoje vietoje, kad būtų išvengta piligrimysčių prie jo kapo.

Tik po Sovietų Sąjungos griūties buvo pradėtas Bylos procesas, vyskupijos etapas, trukęs nuo 1990 m. gegužės 12 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Parengus Poziciją ir laikantis visų teisinių reikalavimų, Teologai Konsultoriai Ypatingame Susirinkime, įvykusiame 2016 m. balandžio 19 d., padarė palankų sprendimą, taip pat ir Tėvai Kardinolai bei Vyskupai, susirinkę Eilinėje Sesijoje tų pačių metų lapkričio 15 d., pripažino, kad Garbingasis Dievo Tarnas mirė dėl ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai. Dėl šios priežasties ir Mes patys 2016 m. gruodžio 1 d. Šventųjų Skelbimo Kongregacijai suteikėme galimybę, kad paskelbtų Dekretą dėl kankinystės, ir nusprendėme, kad Beatifikacijos apeigos bus atliekamos 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje.

Taigi šiandien šiame mieste Mūsų pavedimu Garbingasis Mūsų brolis Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolas Angelo Amato SDB perskaito Apaštališkojo laiško tekstą, kuriuo Mes Garbingąjį Dievo Tarną Teofilių Matulionį įrašome į Palaimintųjų skaičių:

„Mes, išpildydami Mūsų Brolio Jono Ivanausko, Kaišiadorių vyskupo, ir daugelio kitų brolių vyskupystėje, ir daugybės Kristų tikinčiųjų maldavimus, patariant Šventųjų Skelbimo Kongregacijai, Mūsų Apaštaline galia patvarkome, kad Garbingasis Dievo Tarnas Teofilius Matulionis, Arkivyskupas - Kaišiadorių Vyskupas, kankinys, ganytojas pagal Kristaus širdį, didvyriškas Evangelijos liudytojas, drąsus Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjas, ateityje būtų vadinamas Palaimintojo vardu, ir kasmet birželio mėnesio keturioliktą dieną būtų švenčiamas teisės nustatyta tvarka ir nustatytoje vietoje. Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Šis garbingas ganytojas ir kankinys parodė ypatingą dvasinę pažangą, Kristaus ir Jo Bažnyčios meilę ir itin sunkiais laikais įstabiai paliudijo dievobaimingumą. Kai žvelgiame į jo gyvenimą, dorybes ir tai, kaip jis daug dalykų ėmėsi su ganytojišku uolumu, esame įkvepiami kasdienėje kelionėje nuolat dar labiau sekti Išganytoją, siekti šventumo ir savęs tobulinimo.

Norime, kad tai, ką nusprendėme, dabar ir ateityje būtų tikra ir pastovu, nepaisant nieko, kas tam prieštarautų.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, po Žvejo žiedu, birželio mėnesio 25 d., du tūkstančiai septynioliktais Viešpaties ir penktais Mūsų Pontifikato metais.

(Vertimas iš lotynų kalbos: Kaišiadorių vyskupijos kurija)

« atgal