Naujienos

Vyskupas nominatas Algirdas Jurevičius: Žolinės homilija Pivašiūnuose (2018-08-15)

Brangūs broliai ir seserys,

Švęsdami Mergelės Marijos Ėmimą į dangų šiandien ypač įsiklausykime į liturginės dėkojimo giesmės žodžius apie Mariją. Ji yra „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas, o žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė“.

Kokias tiesas šie žodžiai nori mums perteikti?

„Marija yra visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia“. Juk mes kiekvienas priklausome Bažnyčiai, kurioje gyvas Kristaus pažadas: Viešpats Jėzus nuėjo į dangų mums vietos paruošti, kad atėjus laikui galėtų ir mus pasiimti pas save. Kad mes neprarastume tikėjimo šiuo pažadu, Kristus pas save paėmė savo Motiną Mariją. Ir tuo mums parodė, jog Marijoje prasideda kiekvieno mūsų išaukštinimas. Tai – Marijos Velykos ir Šeštinės!

Tad mes švenčiame ne tik Mergelės Marijos paėmimą į dangų, bet taip pat ir savo būsimą paėmimą pas Viešpatį. Dėl to mums čia taip labai gera – džiaugiamės Mergele Marija ir švenčiame būsimą savo išaukštinimą.

Kitas dalykas, ką Bažnyčia šiandien nori mums pasakyti, jog Marija yra „žemės keleiviams tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė“.

Mes esame tie žemės keleiviai, kurie keliaujame per gyvenimą ir ieškome tvarios Tėvynės, neturinčios pabaigos. Čia ypač norisi kreiptis į jus, piligrimai. Jūs bent akimirkai palikote savo namus ir pėsti ar važiuoti atvykote į Pivašiūnų šventovę. Pats žodis piligrimas reiškia svetimą, nevietinį žmogų, kuris keliauja į tikslą. Mūsų visų tikslas – dangus, t. y. nukeliauti ten, kur Viešpats Jėzus mūsų laukia. O štai ši piligrimystė į Pivašiūnus atvaizduoja mūsų šią viso gyvenimo kelionę ir jos tikslą: mes norime būti ten, kur pirm mūsų nuėjo mūsų Motina – Mergelė Marija.

Prisimenu, kai 1991 m. vasarą įstojau į Kauno kunigų seminariją ir norėjau už tai Dievui padėkoti. Tuomet buvo organizuojamas jaunimo piligriminis žygis iš Kaišiadorių į Pivašiūnus. Ėjo apie šimtas jaunuolių, tarp kurių buvau ir aš. Nepaprasta patirtis keliauti su malda, su giesme; nakvoti miegmaišyje ant grindų ar ant žemės palapinėje, sėdėti iki vėlumos prie laužo ir su kitais jaunais žmonėmis kalbėtis apie Dievą. Kai nuvargę užlipome į šį kalnelį, atrodo, jog dangus nušvito. Piligrimystė pasiekė savo tikslą – pasijusti žemės keleiviais, keliaujančiais į Tėvo namus. Atėjome pas Motiną, o ji nelaiko mūsų prie savęs, bet veda toliau, veda į gelmę, veda pas Sūnų.

Mergelė Marija Bažnyčios tituluojama „tikrosios vilties ir paguodos žvaigždele“.

Pasaulis mums turi daug pasiūlymų: tik rinkis, pirk, keliauk. Pasaulis taip pat siūlo ir įvairių paguodų, linksmybių bei vilčių, bet jos niekur neveda. Štai psichologija įžvelgia, jog dalis žmonių vadovaujasi klaidingomis viltimis. Kada viltis tampa klaidinga ir klaidinančia? – Anot psichologijos žinovų, viltis yra apgaulinga tuomet, kai neturi jokio apčiuopiamo pagrindo ir kai jos atramos tašku tampa individo fantazija. Kitaip tariant, žmogus sau prisifantazuoja ir tuo gyvena sumeluotoje tikrovėje, kuri vieną gražią dieną sprogs it muilo burbulas. O kas tuomet liks? – Tik tuštuma ir neviltis.

Marija yra tikrosios vilties žvaigždelė, nes ji remiasi ne savimi, remiasi ne savo fantazijomis, bet Dievo pažadu. Nors ji nežino, kaip tai įvyks, bet pasitiki Dievu. Tai paskatinimas ir mums gyventi krikščioniškoje viltyje, t. y. remti savo gyvenimą Dievo žodžiu – Evangelija.

Lietuvai šie metai yra ypatingi dėl Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio ir ypatingi dėl to, kad laukiame išskirtinio svečio. Mus pamatyti, su mumis susitikti ir į mus prabilti nori pats popiežius Pranciškus. Popiežius neskelbia savęs, bet skelbia Jėzų Kristų, kuris yra mūsų viltis.

Popiežius Pranciškus katechezėse apie Mariją kalba kaip apie Vilties Motiną. Anot popiežiaus, „Marija savo motinystės kelyje įveikė ne vieną naktį. Nuo pirmo jos pasirodymo Evangelijų pasakojimuose jos asmuo paženklintas dramatiškumu. Nebuvo paprasta į angelo kvietimą atsakyti „taip“ – tačiau ji, dar jaunystės žydėjimo amžiaus moteris, atsako drąsiai, nors nežinodama, kas jos laukia. ... Ji ne ta moteris, kuri dvasia palūžtų gyvenimiškų netikrumo situacijų akivaizdoje, ypač tuomet, kai atrodo, jog niekas nevyksta taip, kaip turėtų. Ji taip pat nėra smurtingai protestuojanti, piktžodžiaujanti likimui, kai gyvenimas parodo savo priešišką veidą. Ji yra moteris, kuri klauso. ... Marija priima gyvenimą tokį, koks jis mums pasirodo: kur yra laimingų dienų, tačiau netrūksta ir tragedijų, kurių būtume linkę išvengti. Taip yra iki pat tamsiausios Marijos nakties, kai jos Sūnus buvo prikaltas prie kryžiaus medžio. Ji nepasitraukė. Marija ištikimai dalyvauja kiekvieną kartą, kai reikia uždegtos žvakės ten, kurs miglos ir sutemos“ (Popiežius Pranciškus, Džiaukitės viltyje. Trečiadienio katechezės apie viltį, Artuma 2018, 74-75).

Įsiklausykime į šiuos popiežiaus žodžius: galbūt ir mūsų gyvenime yra daug įvairių šviesų, kurios šviečia, bet mūsų neguodžia. Galbūt trūksta tos vienos žvakės, kad migla ir sutemos išsisklaidytų? Mergelė Marija perteikia ne savo, bet Kristaus šviesą. Ji yra lyg tas šviesolaidis, kad Kristaus Evangelijos šviesa pasiektų kiekvieno mūsų širdį.

Kaip jau buvo sakyta Mišių pradžioje, popiežius Pranciškus liepos 2 dieną pašaukė mane tarnauti Kauno arkivyskupijoje vyskupu pagalbininku. Prieš duodamas sutikimą galvojau apie arkangelo Gabrieliaus ir Mergelės Marijos likiminį susitikimą. Mane tai paskatino pasakyti „taip, tebūnie“ popiežiaus paskyrimui.

Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems, kuriuos sutikau savo gyvenimo bei kunigiškos tarnystės kelyje. Kiekvienas atsiskyrimas ir nauja pradžia yra susiję su ilgesiu bei nerimu. Pivašiūnų Marija yra Nuliūdusiųjų paguoda. Su Viešpaties pagalba bei Dangun paimtosios Mergelės užtarimu ir palyda prisiimu Bažnyčios man patikėtas pareigas.

O jūs savo maldose manęs taip pat neužmirškite. Na, kad ir šiandien, bent pusę „Sveika Marijos“ už mane sukalbėkite... Amen.

« atgal