Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO KALĖDINIS ŽODIS – SVEIKINIMAS (2017)

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

„Aš skelbiu jums didį džiaugsmą:
šiandien jums gimė Išganytojas –
Viešpats Mesijas“. (Lk 2, 10–11)

Su gyvu tikėjimu ir dėkingumu Dievui švenčiame Jėzaus Kristaus Gimimo šventę Kalėdas. Švenčiame kaip viena tikinčiųjų šeima, kaip broliai ir seserys, mylimi Dievo vaikai. Švęsti Jėzaus Gimimą, tai vis iš naujo patirti Jo meilę, artumą, rūpestį mumis. Dievas ateina priimdamas žmogaus prigimtį, kad kasdien būtų su mumis, kad šis žemiškasis gyvenimas būtų įprasminamas amžinos laimės Dieve siekimu. Tas mažas Betliejaus vaikelis ateina, kad mirtimi ant kryžiaus ir Prisikėlimu mus išvaduotų iš vergavimo tamsybių kunigaikščiui ir padovanotų nesibaigiančią amžinojo gyvenimo laimę. Jėzus yra didžiausia Dievo dovana žmonėms. Per Jį, su Juo ir Jame mums yra teikiamos visos kitos dovanos, nes Jis atėjo tam, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume, kad pasiektume laimės išsipildymą.

Per šiuos metus gavome iš Dievo daug įvairių dovanų. Su dėkingumu mes visada jas prisimename. Kaip ypatingą dovaną visa Lietuva, o ypač mūsų vyskupija, gavome Palaimintąjį, vyskupą ir kankinį, Teofilių. Beatifikacijos iškilmių metu ir po jų, tikrai patyrėme kaip Dievas mus myli, kaip esame Jam brangūs ir kokia svarbi Jam yra mūsų ateitis. Tą pačią iškilmių dieną Popiežius Pranciškus apie šio švento kankinio tikėjimo liudijimą ir paskelbimą palaimintuoju pranešė visiems susirinkusiems šv. Petro aikštėje Romoje ir visus pakvietė paploti jam ir visai lietuvių tautai. Esame dėkingi Šv. Tėvui už jo rūpestį ir rodomą dėmesį Bažnyčiai Lietuvoje ir mūsų Tėvynei. Dėkoju taip pat Jums, brangieji, už aktyvų pasirengimą ir dalyvavimą Beatifikacijos iškilmėse.

Palaimintasis Teofilius ir visi švento gyvenimo žmonės savo gyvenimu ryškiausiai liudija giliausią Kristaus gimimo, Kalėdų prasmę.

Jėzaus Evangelija yra Geroji Dievo naujiena žmogui, gera žinia. Ji skelbia, jog Dievas taip pamilo pasaulį, jog davė mums Jėzų, kuris iš meilės savo gyvybę atidavė, kad mus išgelbėtų iš nuodėmės ir mirties, ir padovanotų niekada nesibaigiantį, neapsakomos laimės gyvenimą. Šventiesiems Jėzaus meilė buvo ta galia ir motyvas, kurių dėka, pasitikėdami Dievu, jie sutiko verčiau visko netekti, pasipriešinti blogiui, prarasti net gyvybę, kad tik galėtų amžinai būti su Dievu, kuris yra begalinė meilė ir neapsakoma laimė. Jie labai giliai suvokė, kad šio žemiško gyvenimo laimė, džiaugsmai, pasiekimai, o taip pat kentėjimai yra laikini. Jiems prasmę ir amžinumą, kaip ir visam žmogaus gyvenimui, gali suteikti tik mylintis Dievas, Jo meilė. Todėl ištikimybė Dievo meilei jiems buvo pats brangiausias turtas. Laimė be Dievo jiems buvo tarsi tarp pirštų greitai byrantis smėlis, pavasario sniegas ar rudenėjančių pievų rūkas.

Jų meilė Dievui ir artimui buvo labai konkreti, įkūnyta savo laikmečio aplinkybėse. Jie niekada nesureikšmino nei savo asmens nei veiklos, nesigyrė nuveiktais darbais. Nebent Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio jiems teko kentėti ir kuris jų gyvenamoje aplinkoje buvo kvailystė ir papiktinimas. Jėzus ir jo kryžius šventiesiems buvo Dievo galybė ir Dievo išmintis. Nuodėmės aplinkoje jie skelbė ištiestą Gailestingojo Dievo ranką, kuri kviečia žmogų atgaila paduoti savąją. Evangeliją jie skelbė drąsiai, gyvai ir džiaugsmingai, nebijodami gręsiančių pavojų. Galiausiai, jų gyvenimas buvo tiesiog paprastas ir nuoširdus Jėzaus elgesio ir žodžių liudijimas, jų patvirtinimas.

Šventieji mums yra labai artimi. Jie tikri mūsų bičiuliai. Giliai širdyje trokštame jų artumo, norime juos apkabinti kaip brangius draugus, kaip palaimintojo Teofiliaus sarkofagą po paskelbimo palaimintuoju iškilmių. Prisilietimas prie jų gyvenimo liudijimo, o tiksliau prie Jėzaus, mums padeda patirti, kad Dievas iš tikrųjų mus myli. Tu gali, tu tikrai gali patirti Dievo meilę. Šventumas, į kurį visi ir kiekvienas esame kviečiami, visų pirma yra džiaugsmas patyrus, kaip Dievas mane myli. Šita giluminė patirtis sujudina mūsų širdį mylėti artimą, kiekvieną kitą žmogų, drauge su kitais kurti Dievo pasaulį žemėje, žmoniškesnę ir teisingesnę visuomenę. Dievo meilės patirtis prasideda Betliejuje, kada mes, gal būt ir nedrąsiai, apsisprendžiame ir ryžtamės paimti Kūdikėlį Jėzų ant rankų ir priglausti prie savo širdies. Priglausti prie savo gyvenimo ir drauge su Jėzumi apkabinti kitus. Esame žmonės, todėl ir mokame džiaugtis, todėl ir galime patirti Dievo meilę, ja dalintis su kitais. Atsivėrimo Dievo meilei mus gali pamokyti ir vaikai, kurie taip drąsiai ir džiugiai išgyvena Kalėdas. Todėl visi drauge priimkime gimusį Vaikelį Jėzų ir jį pasveikinkime:

„Sveikas, Jėzau Gimusis, šventas Dievo Kūdiki!
– Brangią dieną švęsdami užgimimo Viešpaties,
linksminkimės ir džiaukimės, Dievui garbę duodami, giedokime!“

Visiems, brangieji, prasmingų, džiugių Jėzaus Kristaus Gimimo švenčių – Kalėdų!

Amen.

Vysk. Jonas Ivanauskas

« atgal