Naujienos

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ – homilija Žolinės atlaiduose Pivašiūnuose: „Saule apsisiautusi Moteris“ (2017-08-15)

Šiandien milijonai žmonių visame pasaulyje džiaugsmingai švenčia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę,. Ją labai taikliai apibūdina Apreiškimo knygos žodžiai: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1).

Jėzaus pergalę šventėme per Velykas, o Žolinė yra Švč. Mergelės Marijos pergalės šventė, o tuo pačiu ir nuoroda apie tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų. Marijos Ėmimo į dangų šventė skelbia, kad Jėzaus Motinos gyvenimo kelias, pasibaigęs jos išaukštinimu danguje, yra ir mums skirtas kelias - po mirties mūsų laukia ne sunykimas, bet išaukštinimas dangaus Tėvo namuose. Šis tikėjimas nuolat mus lydi ir rodo aiškią kryptį: kur mes einame, ko mes siekiame ir kokie turime būti. Šis tikėjimas yra krikščioniškojo optimizmo pamatas.

Žmogus yra gundomas susikurti rojų žemėje. Mes, vyresnės kartos žmonės, mename laikus, kai mokyklose, universitetuose ir per visas informacijos priemones įkyriai buvo peršama mintis apie greitą komunistinio rojaus sukūrimą žemėje. Septintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas garsiai skelbė, kad dabartinė karta jau gyvens prie komunizmo - žmonės dirbs kiek galės, o gaus, kiek panorės! Ir buvo net tikinčių šiuo akiplėšišku melu!

Apreiškimo knyga pristato netik saule apsigaubusią moterį, bet ir septyngalvį slibiną: „Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn“ Apr 1,3-4).

Šis septyngalvis slibinas ir jo iš dangaus į žemę nutrenkti angelai bando melu suvedžioti žmones, nes velnias yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8,44). Apreiškimo knygoje skaitome: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr12,12).

Septyngalvis slibinas – tai ne tik iš dangaus nutrenkti angelai, bet ir suvelnėjusių žmonių sukurtos nežmoniškos struktūros, nešusios ir nešančios žmonijai kančias ir mirtį.

Dvidešimtojo amžiaus žmonės matė šias nežmoniškas struktūras fašizmo ir komunizmo pavidalu. Žemiško rojaus kūrėjai skelbė negailestingą kovą visiems, kurie nepritarė nacių ar bolševikų skelbiamam melui. Neklusniesiems buvo kuriamos koncentracijos stovyklos ir visą Sovietų Sąjungą apraizgęs lagerių voratinklis - Gulagas.

Per šiuos lagerius perėjo milijonai geriausių įvairių tautybių žmonių, tame tarpe ir lietuvių. Didelė jų dalis buvo nukankinti per tardymus, kiti nepakėlę katorgos mirė ar buvo sušaudyti. Komunizmo statytojai skelbė: „Geležine ranka suvarysime žmoniją į laimę“.

Šiais metais turėjau galimybę aplankyti Solovkų salas, kur kalėjo mūsų palaimintasis Teofilius. Čia buvo įkurtas ypatingos paskirties konclageris – žmonių naikinimo mašina. Atvežtiems kaliniams paskelbdavo: „Draugai kaliniai, jūs atvykote į specialios paskirties priverčiamųjų darbų OGPU lagerį. Čia yra Solovkų valdžia ir čia niekam nepasiskųsite. Jūs galite pasirinkti: pirma, ramiai dirbti ir ramiai atlikti bausmę. Na jei kai kurie Solovkose ras kapus, nieko nepadarysi – mirti vieną kartą reikia; antra, galima neklausyti,- šitų laukia kelionė į mėnulį be daiktų; trečia, galima bandyti pabėgti,- šiuos siunčiame į jūros dugną“. Solovkose kalėję kaliniai čia esantį konclagerį buvo praminę pragaru. Kartu su palaimintuoju Teofiliumi kalėjo ne tik katalikų kunigai, bet ir pravoslavų dvasininkai. Daugelis jų iš šio žemėje sukurto pragaro negrįžo; kai kurie iš jų yra paskelbti šventaisiais, nes, panašiai, kaip mūsų palaimintasis Teofilius, kentėjo, meldėsi ir pasitikėjo Dievo Apvaizdos vedimu.

Dievo žodis kviečia mus kurti ne įsivaizduotą rojų žemėje, bet sąžiningai dirbti ir sunkenybėse pagelbėti vieni kitiems. Su žmogaus nuodėme vartai į rojų žemėje užsidarė ir dabar į žmogaus išaukštinimą, į tikrąją laimę veda tik tas kryžiaus kelias, kuriuo ėjo Jėzus Kristus, kurį laimina Dievas. „ Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5,11).

Bažnyčia kanonizuoja ne bet kurį kenčiantį žmogų, bet tik tuos, kurie kenčia su Dievu, kurie nešdami kryžių, kaip mūsų palaimintasis Teofilius, žvelgia į žvaigždes. Bažnyčia ne kanonizuoja kenčiančių žmonių, kurie leidžiasi užvaldomi pykčio ir nevilties.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės proga Evangelija pristato mums džiūgaujančią Mariją: „Didžių dalykų padarė man Visagalis <...> Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1). Tačiau Evangelija taip pat pasakoja ir apie Mariją, stovinčią Jėzaus kryžiumi.

Švč. Mergelės Marijos pavyzdys skatina mus nebijoti sutinkamų sunkumų. Po to, kai ant kryžiaus mirė mūsų Išganytojas, kryžius yra palaimos ženklas.

Šiais metais mes dėkojame Dievui, kad palaimintasis Teofilius Matulionis kryžiaus slėpinį suprato ir sąmoningai jį priėmė. Ypač žavi tie jo gyvenimo momentai, kai jis, būdamas laisvas, sąmoningai rinkosi ne lengvesnį, bet sunkesnį gyvenimo kelią. Į pasiūlymą bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir tuomet ramiai atlikti vyskupo pareigas palaimintasis tvirtai ir aiškiai atsakė „ne“, nors puikiai žinojo, kad toks jo atsakymas reikš naują katorgą. Taip ir įvyko. Septyneri metai griežčiausio rėžimo Vladimiro kalėjime buvo be galo sunkus kryžius, bet palaimintasis nešė jį ne vienas, bet su Jėzumi, su jo Motina Marija. Šis kryžius, kaip palaimintojo Teofiliaus herbe įrašyta, vedė jį į žvaigždes.

Kaip būtų gera, jei Marijos išaukštinimo šventės pamoką – kryžius veda į žvaigždes - išmoktų kuo daugiau Lietuvos žmonių. Ypač, kad šią pamoką išmoktų mūsų jaunimas. Tuomet Lietuvos padangėje bus daugiau šviesos ir vilties. Ši pamoka kiekvieno žmogaus gyvenime yra pati svarbiausia, nes nė vienas nesame apsaugoti nuo įvairiausių gyvenimo negandų.

Švč. Mergele Marija, palaimintasis Teofiliau, išmelskite pas Viešpatį lietuviams drąsos apkabinti pasitinkančius kryžius ir bet kokiu atveju visas viltis sudėti ne į žmones, bet į Dievą. Amen.

« atgal