Naujienos

Kaišiadorių vyskupo pamokslas didžiuosiuose Žemaičių kalvarijos atlaiduose (2005 07 11)

Brangūs tikintieji, didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų maldininkai,

Šiandien, šioje mieloje Žemaičių Kalvarijos šventovėje, meldžiamės už katalikiškos organizacijos Caritas darbuotojus ir savanorius. Vos tik išgirdus žodį Caritas, daugeliui kyla mintys apie labdarą – jos rinkimą ir dalijimą, ligonių lankymą, ar kokią kitą veiklą, kurią vykdo Caritas bendradarbiai. Tačiau mes niekad negalime pamiršti, iš ko kyla ir kuo remiasi ši krikščioniška veikla.

Evangelistas Jonas ragina mus šiandien kreipti savo žvilgsnį į Dievo meilę, nes „Dievas yra meilė – Deus caritas est“ (1 Jn 4, 16). Kas pažino, patyrė ir išgyveno Dievo meilę, gali toliau tą meilę skleisti. Krikščioniška artimo meilė nėra kokia nors teorinė abstraktybė, bet veikli meilė, mylintis veikimas. Juk Dievo meilė neišskiria jokio žmogaus: „Jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteistųjų“ (Mt 5, 45).

Krikščioniška artimo meilė yra meilingas atsakas į Dievo meilę ir dieviškos meilės atspindys. Jei pažvelgsime įdėmiau, pastebėsime, kiek daug žmonių laukia mūsų pagalbos: ligoniai trokštantys pasveikti, neįgalūs norintys tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, benamiai ieškantys pastogės, į priklausomybių liūną patekusieji laukia ištiestos pagalbos rankos.... Pagalbos prašančiųjų tikrai yra daugiau, negu mes savo jėgomis galėtume jiems padėti. Tad kur turime kreiptis pagalbos?

Šia proga pravartu prisiminti popiežiaus Jono XXIII mintį. Anuomet žurnalistų paklaustas, kaip vertina savo meto visuomenę, kurioje tiek daug vargo ir neteisybės, popiežius atsakė: „ypač šiuo, vargo ir neteisybės metu, turime puikią progą daryti gera“. Kitaip sakant, kuo daugiau vargo ar kitokių problemų, kurias išgyvena atskiri asmenys ar visa visuomenė, tuo daugiau galimybių daryti gera - padėti, gelbėti, patarti, paremti...

Brangieji, mums gražiausias pavyzdys artimo meilės tarnyboje yra Viešpats Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas. Jis pats nusižemino, kad mums padėtų, Jis „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8), todėl jam žinomi visi tamsiausi žmogiškos egzistencijos kampeliai: skausmas, kentėjimai, išdavystės, neteisybės ir įvairios kitos žmogaus gyvenimo tuštumos. Jo Kryžiuje žmonės, paliesti šių problemų ar padedantys esantiems problemose, gali atrasti savo būties ir veiklos prasmę, nes per kryžių labiausiai pasireiškia Dievo meilė mums.

Visą šią savaitę Žemaičių Kalvarijoje švenčiami Švenčiausiosios Mergelės Marijos aplankymo atlaidai. Anuomet su Jėzumi įsčiose Marija aplankė savo giminaitę Elzbietą. Evangelijos ištrauka nemini kokių nors materialių dovanų, kurias Marija galėjo atnešti Elzbietai. Evangelija nukreipia mūsų žvilgsnį į tai, kas svarbiausia – Marija atnešė Gerąją Naujieną, jos apsilankymas pažadino viltį ir nudžiugino (pralinksmino) Elzbietą. Šia prasme Dievo Motina yra pirmoji karitietė, „laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 39 – 56).

Marijos apsilankymo įvykis aiškiai parodo pagrindinį Caritas darbuotojų ir savanorių veiklos tikslą, kuris negali būti susiaurintas iki labdaros dalijimo ar panašios veiklos. Šiandien žmonės yra ištroškę gero žodžio, dėmesio, prasmės ir tikro gyvenimo džiaugsmo, ne vien materialinių vertybių. Marijos apsilankymas pas Elzbietą baigėsi Dievo pašlovinimu už ištiestą pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui (plg. LK 1, 54). Tebūnie taip pat ir visos mūsų pastangos, pagalba vargstantiems, nuoširdžiu Dievo pašlovinimu už nesibaigiančią Jo meilę mums – nešantiems ir gaunantiems...

Šio pamokslo mintis noriu baigti žymaus indų mąstytojo R. Tagorės pasaka. Viename kaimelyje gyveno elgeta. Vieną dieną jis išgirdo malonią žinią: į jų kaimelį atvyks karalius. Tokia žinia jis labai apsidžiaugė ir iškeliavo į kaimelio aikštę, kur galėtų sutikti karalių, prašyti aukos - išmaldos. Mintyse sau svarstė, jog karalius turėtų aukoti daug, labai daug... Karalius, kaip sako ši pasaka, tikrai atvyko į šį kaimą ir, lyg žinodamas, stabtelėjo prie elgetos. Tačiau aukos nedavė. Atvirkščiai – pats paprašė, kad elgeta jam ką nors duotų. Elgeta nesitikėjo tokio prašymo. Pyktelėjo bet, kadangi prašė Karalius, jis iš savo krepšio, kur laikydavo grūdus maistui, išsiėmė kelis labai mažus grūdelius ir atidavė karaliui. Tačiau didesnę dalį grūdų pasiliko. Nuliūdęs, kad visos jo viltys gauti didelę auką žlugo ir netgi pats turėjo šį tą atiduoti, elgeta pasitraukė iš aikštės. Grįžęs į savo pašiūrę, ruošėsi valgyti. Išsiėmęs tą patį krepšelį, kur buvo sudėtas jo maistas – grūdai, jis pamatė keletą grūdelių aukso, nedidelių, tokio dydžio, kokius atidavė karaliui. Tada suprato kas čia atsitiko. Nuliūdo ir galvojo sau: juk galėjau atiduoti tų grūdų daugiau, būčiau daugiau aukso turėjęs ...“

Mieli broliai ir seserys, gerbiami karitiečiai, negailėkime duoti artimui, kad laiko pilnatvei atėjus atgautume su kaupu. Viešpats mums žada, sakydamas: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 35, 40).

Ta pačia proga nuoširdžiai dėkoju visiems karitiečiams už jų triūsą ir pastangas, gerą valią. Ir ateityje ženkite Kristaus parodytu artimo meilės keliu, Marijos, pirmosios karitietės, pavyzdžiu... Telydi Jus Dievo malonė.

Vysk. J. Matulaitis

« atgal