Naujienos

KAIŠIADORIŲ VYSKUPO ŽODIS – SVEIKINIMAS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS VELYKŲ PROGA (2005m.)

“Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną” (Lk 24,35)

Brangūs Kaišiadorių vyskupijos tikintieji,

Velykų ryto varpai pakvietė mus šiandien džiaugsmingai švęsti Kristaus prisikėlimo šventę. Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, be kurio būtų tuščias “mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15, 14). Evangelija mums paskelbia žinią apie tuščią kapą ir veda į prisikėlimo gelmę, kuri pilnai atsiskleidžia sutikus prisikėlusį Jėzų ir įsijungus į tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Tai Bažnyčia, pati būdama „Dievo ir žmonių bendrystės ženklu bei įrankiu“ (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 780), nepailstamai skelbia Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kol jis ateis.

Apaštalų darbų knyga liudija, kad po Jėzaus prisikėlimo ir dangun žengimo tikintieji “ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (Apd 2,42). Pirmųjų krikščionių bendruomenė suprato, kad Duonos laužymas t. y. Eucharistijos šventimas (šv. Mišios) yra gyvas Kristaus Velykų atminimas, nes “Eucharistijoje Kristus duoda tą patį Kūną, kurį jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį Kraują, kuris buvo “už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti” (plg. Ten pat, 1365).

Tenka apgailestauti, kad ne visi Kristaus brangiausiu Krauju atpirkti žmonės supranta didįjį Velykų slėpinį. Net ir Velykų Evangelijos paskutinis sakinys kalba apie nesupratimą: “Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių” (Jn 20,9). Šis Raštų nesupratimas lydi ir kitus mokinius, tačiau Jėzus nurita nuo jų širdžių netikėjimo akmenį ir nuima nuo jų akių nesupratimo šydą kartu su jais laužydamas duoną ir pasidalindamas bendrystės dovana.

Brangieji, šiais Eucharistijos metais Bažnyčia kviečia visus tikinčiuosius į gilesnę visos Bažnyčios bendrystę su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Eucharistijoje, kitaip negu kokiame nors kitame sakramente, šis bendrystės slėpinys toks tobulas, kad nuveda mus į visų gėrybių viršūnę: čia glūdi kiekvieno žmogaus troškimo aukščiausiasis tikslas, nes čia sutinkame Dievą, ir taip Dievas su mumis susijungia tobuliausiu vienybės ryšiu (plg. Jonas Paulius II, Enciklika Ecclesia de Eucharistia 34).

Kristaus buvimas Švč. Sakramente skatina mus sustoti ir pamąstyti apie prisikėlusio Kristaus meilę mums. Adoruodami Viešpatį Jėzų, esantį Eucharistijoje, būsime paliesti Jo širdies begalinės meilės ir galėsime tarti:

“Sukaupk mane, Dieve, iš bet kokio chaoso. Sukaupk mane savo meilėje.

Išvesk mane, Dieve, iš bet kokios vienatvės. Išvesk mane į savo meilę.

Sujunk mane, Dieve, su mano broliais ir seserimis. Sujunk mane savo meilėje.

Suvienyk mane, Dieve, su Tavo Bažnyčia. Suvienyk mane savo meilėje” (plg. Anton Rotzetter, Dievas, leidžiantis man alsuoti, 1998, 107).

Brangūs broliai ir seserys, Kristaus prisikėlimas ragina ir mus keltis, t. y. pradėti gyventi atnaujintą gyvenimą. Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl sugrąžinta malonė. Kristaus prisikėlimas juk yra ir mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis. Tad jeigu mūsų širdyse dar yra abejonių, jeigu mes dar nesame prisikėlę naujam gyvenimui, prašykime šiandien sau ir savo artimiesiems dvasinio prisikėlimo malonės:

“Dieve, nurisk akmenį, kuris trukdo tikėti,

Aš norėčiau tikėti, kad Tu esi gyvenimas ir kad Tu nugali mirtį.

Aš norėčiau tikėti, kad Tu prikėlei Jėzų naujam gyvenimui.

Nurisk akmenį, kad aš tikėčiau ir prisikelčiau džiugiam gyvenimui” (plg. Ten pat, 82-83). Amen.

Džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!

Vyskupas Juozapas MATULAITIS

« atgal