Naujienos

Kaišiadorių vyskupo pamokslas palaimintojo arikyvs. Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje (2005 01 27)

“Ar tai ne dieviškosios Apvaizdos ranka, kad šiandien galime dėkoti Aukščiausiajam už Palaimintąjį lietuvį Arkivyskupą Jurgį Matulaitį?!”

Šiuos padėkos žodžius Romoje, šv. Tėvo akivaizdoje, 1987 birželio 28 d., Arkivyskupo Jurgio paskelbimo Palaimintuoju iškilmėje, ištarė Vysk. Antanas Vaičius.

Šiandien, švęsdami Palaimintojo Arkivyskupo Jurgio Matulaičio liturginį minėjimą - 78 mirties metines - džiugia širdimi patvirtinam: tikrai, Palaimintojo gyvenimas, jo pavyzdys, išmintis ir šventumas - neįkainojama Dievo dovana Lietuvai sudėtingame šių dienų pasaulyje.

Turime prisiminti ir tai, jog mes, Lietuviai, šią dovaną iš Viešpaties gavome Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus proga.

Tą dieną, Švento Petro Bazilikoje, Romoje, iškilmingų šv. Mišių pamoksle Šventasis Tėvas kalbėjo:

“Evangelijoje pagal Matą skaitome: ‘Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.’ (Mt. 10,38-39)

Tai pati geriausia ir tiksliausia palaimintojo Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka, - sakė Šventasis Tėvas. Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių…ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje”.

Kreipdamasis į Lietuvius, susibūrusius bazilikoje, Šventasis Tėvas pridūrė: “šios beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) priesakas jūsų tautai yra toks: šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie mums galėtų rodyti kelią; tą kelią, kuris prasideda pasinėrimu Kristuje – Krikšto sakramentu”.

Todėl šiandien, minint Palaimintąjį Jurgį Matulaitį, dera paklausti save, ar žinome ir suprantame, kas yra Krikštas. Kodėl būtent juo prasideda kelias į šventumą – pilnutinį gyvenimą ir tikrąją laimę?

Tame pačiame pamoksle Šventasis Tėvas Krikšto sakramentą apibūdino taip:

- Krikštas – naujo gyvenimo sakramentas, per kurį nugalimas nuodėmės viešpatavimas ir gaunamas Išganymo paveldas;

- Krikštas – pirmoji Šv. Dvasios pergalė žmogaus širdyje, pirmasis žingsnis amžinojo gyvenimo keliu ir Dievo karalystės pradžia mumyse.

Taigi, mes visi, pakrikštytieji, esame dangiškojo Tėvo vaikai. Per Krikštą visi gavome Išganymo paveldą, mumyse visuose įsikūrė Dievo karalystė.

Bet kodėl tuomet tarp mūsų tiek daug tamsos, melo, skausmo, skurdo? Kodėl mes tokie nelaimingi? Kodėl taip maža tų, kurie, kaip Palaimintasis Jurgis, galėtų būti pavyzdžiu ir vadovu kitiems?

Štai tik vienas mūsų gyvenimo faktas. Šių metų sausio 12 d. Ateitininkų federacijos taryba išplatino kreipimąsi siekdama kaip nors sustabdyti neįtikėtiną blogį. Kreipimesi teigiama: „Lietuvos komercinių televizijų transliuojamų naktinių programų metu tiesiogiai į eterį yra siunčiamos trumposios žinutės, kurių turinys atvirai skelbia apie teikiamas seksualines paslaugas. Šias žinutes ne tik skaito, bet ir rašo nepilnamečiai asmenys. Tokio turinio informacija daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ir moraliniam vystimuisi“. Rodos, akivaizdu, kad šiandien įsigalėjusi baisi nepagarba žmogaus vaisingumo dovanai, žmogiškajai gyvybei ir šventai šeimos institucijai veda tik į vienatvę, skausmą, smurtą. Atrodytų, bet kuris sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad ta maža žinutė eteryje gali būti tikras demonas, pasiglemžiantis ne vieno jaunuolio dorą ir tyrumą, sulaužantis gyvenimą. Deja, pirmasis Ateitininkų kreipimasis, kurį jie jau liepos mėnesį įteikė vadovaujantiems Lietuvai iki šiol neišspęstas. Blogis vyksta toliau, tautos išrinktieji skėsčioja rankomis nuo atsakomybės prisidengdami demokratijos skėčiu, o ir ne vienas iš mūsų ramiai žiūrime į šią ir kitas panašias blogio apraiškas. Juk panašių šiukšlių taip pat pilna komercinė spauda... Tik pagalvokime – nejaugi mes taip mažai galime? O kur pilietinės visuomenės balsas? Kodėl prieš tokį atskirų žmonių, kurie siekia tik vieno – pelno mūsų sąskaita – elgesį niekas nekovoja?

Tai paklauskim šiandien savęs, ar mums svarbu, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas. Juo labiau, kad mes patys Krikštu esame Dievo vaikai? Ar branginam Krikšto priesaiką tikėti ir gyventi tikėjimu, kurią mūsų Krikšto tėvai ištarė ir kurią mes patys kiekvieną Velyknaktį su uždegta žvake atkartojam?

Neseniai skaičiau vieno paminklų restauratoriaus pasakojimą apie bažnyčią, kuri Tarybų valdžios metais buvo uždaryta, daug kartų remontuota, ardyta, tinkuota, dažyta, o galiausiai paversta kino sale. Mielieji, išdrįskit paklausti kiekvienas savęs, ar šiandien kartais nesame tokia bažnyčia. Ar Dievo paveikslas, per Krikštą įspaustas širdyje, nėra storai užtinkuotas daugeliu nuodėmės sluoksnių ir sužalotas mūsų pačių ir kitų nedorybių.

Ir nebijokite sau pasakyti tiesos. Restauratoriaus pasakojimo pabaiga mus paguodžia. Sugrąžinus buvusią bažnyčią tikintiesiems, daugybė sluoksnių dažų ir tinko buvo pašalinta ir po jais atsivėrė nuostabi Prisikėlusio Kristaus freska. Ją pavadino „Atrastas Kristus“.

Šiuos Bažnyčios metus Popiežius Jonas Paulius II paskelbė Eucharistijos metais ir kviečia visus geros valios krikščionis, tai yra ir mus, per šiuos metus iš naujo atrasti, pažinti ir pamilti Kristų, esantį Eucharistijoje ir mūsų širdyse. Išgirskim šį kvietimą.

Bet kaip tą padaryti? - paklausite. Kaip nuvalyti Dievo paveikslą savyje, kad Jis vėl skaisčiai šviestų?

„Senovės Graikijoje kilo maro epidemijai ir jokios priemonės nepadėjo sustabdyti ligos plitimo. Žmonės kreipėsi į išminčių, klausdami, ką daryti. Jis įsakė: kurkite kiek galima daugiau laužų, kad visur – kalnuose ir kloniuose - liepsnotų ugnis. Tik taip sunaikinsite pavojingos ligos plitimą“.

Kristus yra tikroji Pasaulio šviesa, kuri nušviečia mums tikrąjį žmogiškumo ir doros kelią, išblaško nedorybių tamsumas, nuodėmės debesis, išvaiko blogio šmėklas. Todėl mes turėtume kaip tie senovės graikai pasekti išminčiaus patarimu. Mūsų širdys turi suliepsnoti. Turime leisti, kad Kristus jas uždegtų savo meile šviesa. Meilės Bažnyčiai ir jos vaikams, kuria degė palaimintasis Jurgis.

Vasario 9 d. Pelenų dienos šventimu pradėsime gavėnią. Mes, visi pakrikštytieji, paskelbkime šią dieną dvasinio referendumo pradžia. Ne parašu, bet visu gyvenimu pasakykime sau ir visiems, ką pasirinkome per Krikštą, įvykdydami tris paprastas sąlygas:

Pirma. Kiekvieną sekmadienį dalyvaukime Šventose Mišiose – Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo sudabartinime. Atneškime Dievui savaitės darbus, sąžiningai atliktas pareigas, sielvartus ir džiaugsmus, o namo parsinešime Viešpaties palaimos, kantrumo, stiprybės, gerumo...

Antra. Dažnai naudokimės Atgailos sakramentu ir tyra širdimi priimkime Švenčiausiąjį Sakramentą...

Trečia. Kasdien visa šeima bent trumpam sustokim maldai: paskaitykim Šv. Raštą ar kitą dvasinio turinio knygą ar bent sukalbėkim “Tėve mūsų” maldą. Taip po truputį sukursime Dievo palaimos ir šilumos teikiantį židinį savo namuose...

Štai taip, dalyvaudami sekmadienio pamaldose, Švč. Sakramento adoracijose, procesijose, priimdami Atgailos sakramentą mes iš tiesų suliepsnosime Dievo meile savyje ir savo aplinkoje. Viešpaties garbinimas maldoje, geri darbai ir pasišventimas padės nugalėti blogį, pamažu nyks visa, kas ardo šeimą, santaiką, stumia į sunkius nusižengimus: girtavimą, narkotikų naudojimą, savižudybes, negimusios gyvybės žudymą…

Palaimintasis Arkivyskupas Jurgis ragina:

„Į visų mūs darbų ir sumanymų pamatą reikia visados mūs pačių gyvenimo šventumas tiesti, tik tada turės ant ko mūs darbai tvirtai stovėti… Ką padės, kad ir visą pasaulį žmogus apgalėtų ir apimtų, jei savo sielai padarytų nuoskaudą ar mažiausią nuostolį. Duok, Viešpatie, kad aš tai visada atminčiau“. (Užrašai, 1910 10 22).

Jis niekuomet šito nepamiršo. Visą gyvenimą ištikimai ėjo tuo keliu, kurio pradžia yra Krikštas. Ir mes, susirinkę pagerbti pal. Arkivyskupą Jurgį, melskime Jo užtarimo, kad išmoktume eiti šventumo keliu, kurį jis mums rodo, kad vieną dieną pasiektume tą tikrąją gyvenimo pilnatvę, kurią pasiekė jis.

« atgal