Naujienos

Alytaus šv. Liudviko parapijos bažnyčioje restauruoti ir pašventinti vargonai (2008 09 28)

2008 m. rugsėjo 28 d. Alytaus šv. Liudviko bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas pašventino restauruotus vargonus. 1928 m. Johano Tučeko vargonų dirbtuvėje (Čekija) pagaminti pneumatiniai vargonai ilgus metus dėl gedimų negalėjo būtų naudojami liturgijoje. Lėšų vargonų restauracijai skyrė Alytaus miesto savivaldybė bei kiti privatūs aukotojai. Restauravimo darbus atliko vargonų meistras – technologas Antanas Šauklys.

Vargonų šventinimo metu Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis priminė II Vatikano susirinkimo išreikštą nuostatą, jog „Bažnyčioje tebūnie aukštai vertinami vamzdiniai vargonai kaip tradicinis muzikos instrumentas, kurio garsai pajėgia įstabiai padidinti Bažnyčios apeigų žavumą ir galingai kelti dvasią į Dievą ir dangų“ (SC 120).

Po vargonų šventinimo apeigų nuskambėjo pirmieji dvasią keliantys vargonų garsai. Bažnyčioje koncertavo Lietuvos vargonininkų asociacijos pirmininkas Vidas Pinkevičius (vargonai) ir Giedrius Gelgotas (fleita). Klausytojai galėjo susipažinti ir su vargonų istorija, kurią savo pranešime atskleidė Alytaus šv. Liudviko parapijos bažnyčios vargonininkė R. Jurevičiūtė. Iškilmės buvo pratęstos prie agapės stalo.

Kaišiadorių vyskupo generalvikaras

Rimos Jurevičiūtės pranešimo „Iš vargonų istorijos“, skaityto 2008-09-28 Alytaus šv. Liudviko parapijos bažnyčioje, santrauka

2008 m. Europos paveldo dienų tema Lietuvoje – istoriniai vargonai, vargonų paveldas. Tikriausiai daugeliui tai – nepažintas, tolimas ir sunkiai suvokiamas pasaulis. Žodis "vargonai" yra kilęs iš graikiško žodžio "organon", reiškiantį " įrankį". Vargonai yra didžiausias ir turtingiausias muzikinių spalvų, dinamikos ir garsų skalės požiūriu muzikos instrumentas. Ne veltui jis tituluojamas visų muzikos instrumentų karaliumi! Tačiau kol tokiais tapo, turėjo praeiti nemažai laiko.

Instrumentas, kurį galima pavadinti vargonais šiandiene prasme, buvo sugalvotas graiko Ktesibijaus (Ctesibios) III a. pr. Kr., gyvenusio Aleksandrijoje. Instrumentas ypatingas tuo, kad oro spaudimo vienodumui palaikyti naudotas vanduo, todėl šie vargonai vadinti vandens arba hidrauliniais vargonais. Nors techniniu požiūriu jie buvo genialiai sumąstyti, tačiau dėl nepraktiškumo ilgainiui išnyko: problemą sudarė labai gremėzdiškos vandens talpos. Šalia vandens vargonų naudoti ir odinių dumplių vargonai, kurie netrukus ir išplito po visą Romos imperiją. Pradžioje jie naudoti kaip pasilinksminimų instrumentas, kuriuo grodavo pokylių, gladiatorių kautynių, vaidinimų metu.

Vakarų Bažnyčia ilgai priešinosi vargonų naudojimui liturginiams tikslams, nes skaudžių persekiojimų prisiminimai, kuomet skambant vargonams nuo laukinių žvėrių ir gladiatorių žūdavo tūkstančiai krikščionių, bei piktinimasis pagonišku gyvenimu vertė atsiriboti nuo šio muzikos instrumento kaip pagoniško gyvenimo apraiškos. Vargonus Vakarų Bažnyčioje įteisino VII a. popiežius Vitalianas (657-672). Nepaisant to, vargonai bažnyčiose priimti su dideliu pasipriešinimu ir nepasitenkinimu. Vargonai Europoje išplito IX a. Karolio Didžiojo dėka, kadangi jo įsakymu ir lėšomis daugelyje bažnyčių buvo pastatyti vargonai. Maža to, paties valdovo rūmuose stovėjo tų laikų požiūriu labai geri vargonai. Taip netrukus diduomenės tarpe prestižo reikalu tapo savo rūmuose turėti gerus vargonus. Pradėti rašyti traktatai apie vargonų statybą, atsirado daugybė dirbtuvių ir statybos specialistų. Vargonų statyba ir muzika labiausiai klestėjo baroko laikotarpiu. Žinoma, kad XIV a. naudoti dviejų tipų vargonai: nešiojami ir pastovūs. Nešiojami buvo visai nedideli ir vadinami portatyvais, o didesnių gabaritų vargonai buvo vadinami pozityvais. XVII a. atskirose šalyse išsivysto skirtingi vargonų stiliai. Nuo XIX a. vargonai labai ištobulėja techniniu požiūriu: pamažu išsprendžiamos kietos klaviatūros, dumplių ir kitos problemos. Atsiranda garsios vargonų statybos firmos.

Vargonai – tai unikalus instrumentas, jungiantis architektūrą, taikomąją dailę ir muziką. Galbūt sutapimas, tačiau šie metai mūsų šalies vargonų menui ir istorijai yra jubiliejiniai – sukanka lygiai 600 metų nuo pirmųjų vargonų atkeliavimo į Lietuvą. Tai buvo 1408-ųjų balandžio 11-oji. Tą dieną Marienburgo Kryžiuočių pilies dokumentuose rašoma, kad "Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai dovanų Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas išsiuntė klavikordą ir portatyvą“ (nedidelius nešiojamuosius vargonus). Nors pirmieji Lietuvoje vargonai toli gražu neprimena didingųjų ir auksu tviskančių barokinių ar romantinių vargonų savo dydžiu, tačiau tai – individualiam namų ar rūmų muzikavimui skirti vargonai.

Šiandien Lietuvoje iš viso yra apie 500 vargonų. Beveik visi jie yra istoriniai. Iki pat XVIII a. mūsų krašte vargonus dažniausiai statė klajojantys vargonų meistrai iš Gdansko bei Karaliaučiaus. XVIII a. šis amatas išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Lietuvoje patys garsiausi ir produktyviausi meistrai, kūrę XIX ir XX a. buvo Juozapas Radavičius Vilniuje, Jonas Garalevičius Kaune ir Martynas Masalskis Panevėžyje. Kiekvienas iš šių vargonų meistrų pastatė daugiau nei 50 vargonų Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.

Kalbant apie vargonus nėra sąvokos geriausias, nes visi vargonai yra skirtingi, kiekvienas specialiai projektuotas konkrečiai bažnyčiai ar patalpai. Mūsų bažnyčioje (Alytaus šv. Liudviko) yra pneumatiniai, 9 registrų vargonai, turintys 2 manualus ir pedalus, pagaminti 1928 m. Čekijoje, Tučeko Johano vargonų dirbtuvėje. Šie vargonai yra seniausi Alytaus mieste. Nedideliame vargonų instrumente, panaudojus daug specifinių mechanikos naujovių, buvo sukurtas profesionalaus ir didelio instrumento įvaizdis. Pneumatinių vargonų kultūrinė vertė yra istorinė. Pagaminti vargonų meistro-staliaus - panaudojus ir pritaikius medžio drožybą. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 21 šie vargonai įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių puošybos ir įrangos sąrašą (registr. Nr. P121K). Pagal vargonų restauratoriaus-technologo dr. Girėno Povilionio pneumatinių vargonų restauravimo programą šie seniausi miesto vargonai panevėžiečio vargonų meistro-technologo Antano Šauklio sėkmingai ir kūrybingai restauruoti. Tikimės, kad šis instrumentas, sumanių meistrų bei rėmėjų dėka prikeltas naujam gyvavimo etapui, kels mūsų žvilgsnį link Dievo.

2008 m. spalio 17 d. Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta nauja, unikali knyga „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai“ (Bells of the Churches in Kaišiadorys diocese). Knygos autorius – Gintautas Žalėnas, leidyba rūpinosi Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, išleido UAB „Petro ofsetas“ Vilnius; knygos apimtis - 116 puslapių, iliustruota, santrauka anglų kalba.

Leidinio pratarmėje taip sakoma: „Šis leidinys skiriamas Kaišiadorių vyskupijos 80 metų jubiliejui. Jame aprašyti šioje vyskupijoje buvę ir esami varpai, jų kilmė ir likimas. Tikimės, kad šis leidinys bus įdomus ne tik istorijos mėgėjams, kraštotyrininkams, bet ir visiems, kurie su jais susiduria tiesiogiai: bažnyčios tarnautojams, dvasininkijai bei visiems, kurie geba įsiklausyti į varpo skambesį, pajusti jo gaidą“.

Kaip teigiama knygoje, seniausias Kaišiadorių vyskupijoje turimas varpas, datuotas 1442 metais, turimas Semeliškių šv. Lauryno parapijos bažnyčioje, Elektrėnų dekanate. Tai antras pagal senumą varpas Lietuvoje. Dar senesnis varpas, nuliedintas 1420 m., šiuo metu saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje...

Alytaus šv. Liudviko parapija

« atgal