Naujienos

Kaišiadorių vyskupijos kunigų susirinkimas (2007 05 03)

Gegužės 3 d. Kaišiadorių vyskupijos sielovados centre (Kaišiadoryse) vyko Kaišiadorių vyskupijos kunigų pastoracinio ugdymo užsiėmimas.

Pagrindinį pranešimą vyskupijos kunigams skaitė ses. Viktorija PLEČKAITYTĖ MVS iš Vilniaus. Jos pranešimo tema - „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Vėliau kalbėjo kun. Jonas ZUBRUS SJ, šiomis dienomis minintis jubiliejinę kunigystės 50-čio sukaktį.

Ses. V. Plečkaitytė keletą metų yra dirbusi Kaišiadorių vyskupijos Katechetikos centre, todėl pradžioje pasidžiaugė, kad vėl susitinka su kunigas kuriuos gerai pažįsta ir gali jiems kalbėti apie palaimintąjį Jurgį, jos atstovaujamos vienuolijos steigėją, šiais metais minint jo mirties 80-čio ir paskelbimo palaimintuoju 20-čio sukaktis. Savo kalboje ses. Viktorija, visų pirma, atkreipė dėmesį į Šv. Tėvo Jono Pauliaus II mintį - priesaką, išsakytą skelbiant arkivyskupą Jurgį palaimintuoju: „Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią“. Ses. Viktorija teigė, kad palaimintasis Jurgis, pažįstąs mūsų gyvenimo realijas, mūsų problemas ir rūpesčius, būdamas, kaip ir mes, lietuvis, mūsų žemietis, mūsų krašto Bažnyčios sūnus, turėtų būti ypač ryškiu ir patraukliu kelrodžiu mūsų tikėjimo kelionėje. Suaktualindama pastarąjį teiginį, prelegentė paminėjo keliolika Kaišiadorių vyskupijos parapijų, kurias palaimintasis Jurgis mini savo dienoraštyje – „Užrašuose“: Aukštadvarį, Jiezną, Inturkę, Kaišiadoris, Giedraičius... Iš tiesų, palaimintasis Jurgis, anuomet buvęs Vilniaus vyskupu, taip pat buvo ir visų dabartinės Kaišiadorių vyskupijos parapijų ganytojas – ordinaras; mat dabartinė Kaišiadorių vyskupija (išskyrus Želvos parapiją) sudaryta iš buvusios Vilniaus vyskupijos teritorijos, pasilikusios nepriklausomoje Lietuvoje po 1922 m. lenkų okupacijos. Kalbėdama toliau, ses. Viktorija sakė, jog su šventaisiais dera, o ir būtina, bendrauti trimis būdais: pirmiausia – žvelgti į jų pavyzdį, pažinti šventojo asmenį, tuomet - prašyti užtarimo - tarpininkavimo, ir, galiausiai, bendrauti – išsakyti jam savo reikalus, tikėtis užtarimo.

Ses. Viktorija atskleidė tris palaimintojo Jurgio „portretus“ – esmines jo asmens ir jo šventumo charakteristikas. Pirmasis portretas – Jurgio Matulaičio – našlaičio, ligoto jaunuolio, žmogaus, turėjusio ne kartą atsisakyti to, ko troško širdis, patirti šmeižtus ir išdavystes... Su šiuo portretu, kurį iliustravo rankos ir kojos įtvarų – palaimintojo Jurgio gyvenimo palydovų – nuotrauka, ses. Viktorija susiejo jo vyskupiškąjį šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“ bei atkreipė dėmesį, kokia lemtinga gali būti ir mūsų pasirinkta nuostata gyvenime patiriamo blogio atžvilgiu. Antrasis portretas, kurį iliustravo vyskupo Jurgio žiedo nuotrauka – gabaus žmogaus, įgijusio puikų išsilavinimą, nešiojusio garbingus titulus ir ėjusio aukštas pareigas... Į šį portretą prelegentė ragino žvelgti turint omenyje palaimintojo Jurgio parinktą jo atnaujintai Marijonų vienuolijai šūkį: „Kristui ir Bažnyčiai!”; čia atkreipė dėmesį į palaimintojo Jurgio liudytą sąmoningumą, kad visos prigimtinės dovanos ir visos tenkančios pareigos yra tik įrankiai Bažnyčios tarnyboje. Trečiasis, ir, pasak ses. Viktorijos, svarbiausias palaimintojo Jurgio – „žmogaus pagal Dievo širdį“, gyvenusio artimoje bendrystėje su savo Viešpačiu portretas, iliustruojamas palaimintojo brevijoriaus nuotraukos ir švytintis trečiajame jo gyvenimo šūkyje: „Dievas ir jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai“. Prelegentė kvietė ilgėliau stabtelti būtent ties šia mintimi, kuri yra bene pagrindinė gairė, palaimintojo Jurgio mums rodomame kelyje į Viešpatį...

Toliau kalbėdama apie palaimintojo Jurgio sektiną pavyzdį, ses. Viktorija taip pat pabrėžė jo šventumo kelią, nueitą kasdienybėje, kuriame išryškėja ne tiek herojiški žygdarbiai, kiek kasdienybės pareigų ir darbų atlikimo intencija, būdas ir stropumas. Kaip niekas kitas, jo stropumas arba pasišventimas Bažnyčios misijai, labiausiai išryškėja jo tarnystėje, kuri, kaip žinoma, nebuvo lengva – tiek dėl sveikatos nuolatinių sutrikimų, tiek dėl keblių politinių to meto aplinkybių, galiausiai dėl varganos Lietuvos Bažnyčios teisinės padėties. Tačiau viskas, Dievui padedant, tapo įmanoma, tapo įveikta...

Savo pašnekesio pabaigoje ses. Viktorija pristatė kunigams knygos „Jurgis Matulaitis“ naują laidą. Šią kun. Stasio Ylos knygą pirmą kartą 1977 m. išlaido Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys JAV. Kaip sakė ses. Viktorija, tai knyga kunigo – profesionalaus rašytojo, parašiusio tokius veikalus, kaip „Žmonės ir žvėrys dievų miške“, „Moderni mergaitė“ ir kt. Ši knyga - jau trečiasis papildytas leidimas. Šio leidimo, kaip ir pirmojo, išleidimu rūpinosi Vargdienių seserys.

Be to, kunigai galėjo apžiūrėti seserų parengtą informacinę medžiagą – 8 stendus, kuriuose apžvelgiamas palaimintojo Jurgio gyvenimo kelias, gausu nuotraukų, tekstų...

Antroje užsiėmimų dalyje kalbėjo kunigas Jonas Zubrus SJ, besidarbuojantis Čiobiškio parapijoje. Kun. Jonas Zubrus, vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos kunigų, šiomis dienomis minintis kunigystės 50-čio sukaktį. Šia proga vyskupas kunigų vardu kun. J. Zubrų pasveikino su kunigystės jubiliejumi, padėkojo už nuoširdų ir gilų Jėzaus liudijimą kunigystės kelyje, mat nuo 1945 m. jis priklauso Jėzaus draugijai – jėzuitų vienuolijai. Jo kunigystės kelias, išties, kaip epopėja. 1957 m. balandžio 17 d. vysk. Julijonas Steponavičius jį įšventino kunigu Kaišiadorių vyskupijai. Darbavosi įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, kadangi tuo metu Lietuvoje vienuolijos jau buvo uždraustos. 1979 m. dvejiems metams išvyko pastoraciniam darbui, sakykime - į misijas, į Podolės Kamenecą Ukrainoje. Tuo metu šiame mieste, buvusiame vyskupijos centre, jau buvo uždarytos visos - septynios katalikų bažnyčios, taip pat ir katedra. Tikintieji meldėsi kapinių koplytėlėje arba vykdavo į kitas, dar veikiančias, bažnyčias. Iš Kameneco kun. J. Zubrus dar aptarnavo kitas keturias tikinčiųjų bendruomenes Ukrainoje. 1983 m. išvyko į Pavlodarą (Kazachijoje) ir Slavgorodą (Altajaus krašte), tačiau ten ilgai negalėjo pasilikti dėl sovietų valdžios trukdymų. 1989 m. išvyko į Aktiubinską – vokiečių tremtinių miestą Kazachijoje, kur darbavosi trejus metus, kartu aplankydamas tikinčiuosius ir kitose šio krašto vietovėse. 1997 m. vėl išvyko - į Sargaskoje miestą Sibire. Vėliau nukako į Novosibirską. Pastaruoju metu kun. Jonas darbuojasi Čiobiškio parapijoje, Širvintų dekanate.

Savo pranešime kun. J. Zubrus atkreipė kunigų dėmesį į vaikų rengimą įkrikščioninimo sakramentams. Kalbėdamas tema „Vaikų rengimas pirm. Komunijai“, kunigas pabrėžė būtinybę ugdyti vaikų maldos gyvenimą. Šiandien jau beveik išnykę krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai: tėvai nesimeldžia, parapijos bendruomenė – dažniausiai pavienių, labai skirtingų asmenų grupė, kaip avys be piemens ir t.t. Stebiuosi, sakė kun. Jonas, jog pastaraisiais laikais iš vaikų rankų beveik išnyko katalikiškos maldaknygės, iš kurių anuomet buvo deramai pasiruošiama išpažinčiai, maldynu buvo pasinaudojama dalyvaujant šv. Mišiose. Padėtis labai apgailėtina, kai šiandien žmonės susibūrę į bažnyčią, ypač prieš Mišias, o ir per Mišias, neturi ką veikti, sakė kunigas; galiausiai, tik pasibaigus Mišioms, kaip iš kokio teatro, galvotrūkčiais išlekia; akivaizdu, jog jie nemoka melstis, asmeniškai ir artimai bendrauti su Dievu, esančiu čia pat tabernakulyje, sakė kunigas. Tas pats pasakytina apie išpažintį; tik nedaugelis giliai suvokia, jog tikras gailestis dėl nuodėmių – tai suvokimas, jog patį Dievą užgavau, įžeidžiau. Nėra deramo pasirengimo išpažinčiai, nėra ir deramo žmogų nuteisinančio gailesčio, sakė kunigas. Užbaigdamas savo pranešimą, kun. J. Zubrus pabrėžė, jog nuo 7 metų vaikas privalo kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią, taip pat atkreipė dėmesį ir į tėvų vaidmenį vaikų tikėjimo gyvenime, pastebėjo, jog būtina ir jų tikėjimą ugdyti.

Vyskupijos kunigų užsiėmimai, kaip įprasta, baigėsi pietumis kartu su ganytoju vyskupijos kurijoje, šį kartą išskirtinai pagerbiant kunigus jubiliatus Joną Zubrų SJ ir Romualdą Šalčiūną, pastarosiomis dienomis minėjusius kunigystės 50-čio sukaktį.

Kaišiadorių vyskupijos kurija

« atgal