Naujienos

Kaišiadorių vyskupo J. Matulaičio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjime Seime (2007 03 11)

Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, atkuriamojo Seimo nariai ir signatarai, Lietuvos Seime, svečiai ir brangūs Lietuvos žmonės,

Džiaugiuosi galėdamas šiandien jus visus pasveikinti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos Seimo salėje, kuri yra politinio Lietuvos gyvenimo širdis. Čia 1990 metais kovo 11-ąją dieną buvo įvykdytas lemiamas posūkis - lietuvių tautos istorijoje atkurta nepriklausomybė. Tai didelė Dievo dovana ir malonė, kad tokia nedidelė tauta sugebėjo išsaugoti tiek tryptą ir naikintą tautinį identitetą ir atkurti valstybingumą. Giliau pažvelgę į lietuvių tautinio identiteto ir valstybės formavimosi istoriją pamatysime, kad istoriškai sudėtingiausiais momentais ne karinė galia, bet dvasinė tautos stiprybė atliko svarbiausią vaidmenį. Galbūt dėl to lietuvių istorija ne ginklais, o karšta meile Tėvynei ją gynė ir iškovojo laisvę.

Tiesa, šiandien atsiranda žmonių, nusivylusių gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje, tarsi girdimas posakis: ne tokios Lietuvos norėjome, galbūt taip yra dėl to, kad dažnai mūsų valstybinis mąstymas nukreiptas tik į materialinį gerbūvį, didžiuojamės dalyvavimu tarptautinėse misijose, įsijungimu į tarptautines organizacijas, statistikos sudarinėtojai pristato greitais tempais augančią ekonomiką, visa tai girdint būtų galima džiūgauti, jei savęs neklaustume, o kaip su tautos dvasine sveikata, koks tautos moralinis veidas, ar tauta gali keltis ir eiti į užtikrintą ateitį be vidinio dvasinio atsinaujinimo, ar tauta pajėgs būti laisva klimpdama į naują vergystę, kuri moderniai vadinama įvairių rūšių priklausomybėmis? Popiežius Benediktas XVI-asis sakė Lietuvos vyskupams: „Evangelijos tiesa nesuvaržo žmogaus laisvės ir autentiško visuomenės vystymosi, priešingai -padeda išsaugoti žmogiškumą, leidžia pilnai realizuoti ir atnaujinti visuomenę pagal švelnų bei reiklų meilės įstatymą“.

Brangieji, daug norime, daug siekiame, tačiau ne visada suprantame, kad tik nuvalę moralinį savo, o kartu ir visos tautos veidą būsime stiprūs kaip valstybė. Šiuos pamąstymus norėčiau užbaigti garbingos atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžiais: „Su pasitikėjimu Dievo apvaizda žvelkime į mūsų tautos ateitį ir ryžkimės būti išmintingais mūsų tautos ateities kūrėjais, kurie statydavo tautos rūmus ne ant byrančio nerūpestingo gyvenimo smėlio, bet ant tvirtų, tikėjimo ir krikščioniškos dorovės pamatų.“ Dar kartą sveikinu visus ir linkiu santarvės dvasioje, stiprinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Seimo ryšių su visuomene skyrius

« atgal