Naujienos

Kun. t. dr. Algirdo Jurevičiaus pamokslas Kaišiadorių katedroje minint kun. Č. Kavaliausko 10-ąsias mirties metines (2007 02 22)

Brangieji, šiandien, švęsdami apaštalo Petro Sosto šventę, mes minime ir iškilaus Kaišiadorių vyskupijos kunigo Česlovo Kavaliausko dešimtąsias mirties metines.

Kun. Česlovas gimė 1923 m. Pasvalio rajone Pumpėnų miestelyje; pradinę mokyklą, gimnaziją ir kunigų seminariją baigė Kaune. Kunigu įšventintas (1946 m.) darbavosi įvairiose parapijose, niekur ilgai neužsibūdamas. 1965 m. pasiprašė priimamas į Kaišiadorių vyskupiją. Savo atsisprendimą jis taip pagrindžia: „Privalau pareikšti, kad tiktai Kaišiadorių vyskupijos atstovų dėka man buvo parodyta lemiama parama ir tikri krikščionybės pavyzdžiai. Štai kodėl, amžino dėkingumo ženklan, noriu sujungti savo likimą su pamilta Vyskupija – mano šlovingais dvasiniais namais“ (kun. Č. Kavaliausko 1965-12-18 prašymas, Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas). Taip jis susiejo tolimesnį savo kunigystės kelią su Kaišiadorių vyskupija.

Prisimindami žymesniąsias asmenybes, siekiame pažinti tai, kas teikė polėkį gyventi ir kurti. Kalbant apie kun. Česlovą, galėtume išskirti šias jo dvasinio – kūrybinio gyvenimo paskatas:

I. Pažinti tiesą iš šaltinių

Esame nepaprastai dėkingi kun. Česlovui už iš graikų kalbos išverstą Naująjį Testamentą. Šis didelis darbas puikiai atitiko jo prigimtinį troškimą: pažinti tiesą iš pirminių šaltinių. Puikiai įvaldęs senąsias kalbas jis ėmėsi seniausių krikščionybės dokumentų vertimo. Esame jam taip pat dėkingi už Ignoto Antiochiečio laiškų, Euzebijaus Cezariečio Bažnyčios istorijos ir kitų svarbių krikščionybės šaltinių vertimus į lietuvių kalbą. Vienoje savo meditacijoje kun. Česlovas krikščionybę pavadino pavojinga visiems, kurie ją suvokia kaip širmą saviems nešvariems darbams, savo nuodėmingumui pridengti. Krikščionybę jis suvokė lyg dinamitą, išsprogdinantį visas žmoguje esančias vidines kaukes ir užtvaras.

II. Ieškoti tiesos moksle ir tikėjime

Visą savo gyvenimą kun. Česlovas ieškojo mokslo ir tikėjimo sintezės. Paradoksalu, kad jis tai atrado ne murksodamas bibliotekose prie knygų, bet ekstremaliose tremties sąlygose. Nuo 1950 iki 1956 metų jam teko praleisti tremtyje (Norilskas, Kolyma). Tuomet lageryje didžioji dauguma kalinių sudarė politiniai kaliniai, t. y. inteligentai, mokslininkai, menininkai, nepanorę tarnauti režimui. Šalia kalėjo garsūs rusų fizikai, prisidėję prie branduolinės bombos kūrimo, bet įkalinti baiminantis, kad neišduotų valstybinių paslapčių. Būdamas ypač imlus mokslui ir susipažinęs su fizikos paslaptimis kun. Česlovas pamatė, kad mokslas ir tikėjimas jokiu būdu vienas kitam neprieštarauja, bet turi daug ką bendro. Jį ypač domino faktas, kad gamtoje daug kas vyksta visiškai nenuspėjamai t. y. netipiškai, nepaisant to, kad egzistuoja begalės įvairiausių dėsnių. Ši mintis jam padėjo naujai pažinti Jėzų, o jo elgesį apibūdinti kaip netipišką, netiesinį: „Sėdėdamas tarp gėlių ant griovio krašto aš ėmiau žavėtis gyvu Jėzumi, kuris šaipėsi iš puošnių fariziejų, kuris nesibjaurėjo pasilenkęs įžengti į Simono lūšnelę, kur gulėjo karščiuojanti šio uošvė. ... Jis nevengė drauge su varguoliais ir nusidėjėliais gulėti šalia bendro jų stalo. Jis išdidžiai nenusisuko nuo nusidėjėlės, liejančios prie jo kojų ašaras. Jis netgi paskelbė daug jai atleidžiąs, kadangi ji labai pamilo“ (Kavaliauskas Česlovas, Tarp fizikos ir teologijos, Vilnius 1998, 121). Jėzaus netipiškumas jaučiamas ir šiandienos evangelijoje: jis pažada dangaus karalystės raktus tam, kuris lemtingą valandą net tris kart (!) Jo išsižadės. Nepaisant to, Kristus gležnutį Simoną titulavo Petru - uola Bažnyčios, kurios pragaro vartai nenugalės.

III. Būti gyvu Kristaus prisikėlimo liudytoju

Kai kun. Česlovas vedė man rekolekcijas prieš diakonato šventimus, jis beveik ištisą dieną kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą. Tai nebuvo sausa teorija, bet mintys, tiesiog plaukiančios iš jo tikėjimo gelmės. Apžvelgęs ankstyviausius NT raštus apie Kristaus prisikėlimą, jis pateikė drąsias ir moksliškai pagrįstas išvadas: Jėzaus prisikėlimas – iš tiesų istorinis įvykis. O visiems tiems, kas buvo pradėjęs skleisti kitas teorijas, Česlovas taip pat rado drausminantį žodį: „Taigi, basakojai broliai teologai, būkime kuklesni. Verčiau ieškokime tikslių datų, svarbių šaltinių, pasimokykime loginės analizės, semantikos ir kitų naudingų mokslų“ (Kavaliauskas Česlovas, Tarp fizikos ir teologijos, 98). Anot Česlovo, Kristaus prisikėlimo liudytojas yra tas, kuris žino, kad Kristus tikrai prisikėlė ir gyvena pagal jo Evangeliją.

IV. Dalyvauti Marijos mistikoje

Paslaptingai tylus Dievo Motinos gyvenimas žavėjo kun. Česlovą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis ypač domėjosi Švč. M. Marijos apsireiškimais Lurde (Prancūzija) ir Guadelupėje (Meksika), Rožinio maldoje medituodamas nepaprastą Nazareto Mergaitės pašaukimą: „Aš žiūriu į paveikslą, į jos labai nuolankų mergišką žvilgsnį, nuostabiai gražias rankas, į nuleistas akis. Ir aš jaučiu – ji suprato: ji, paprasta mergelė, pašaukta išaukštinti visus žmones, taigi ir mus, jeigu mes dalyvausime Rožinio maldoje“ (Kavaliauskas Česlovas, Tarp fizikos ir teologijos, 263).

Kuomet likus kelioms dienoms iki iškeliavimo į Tėvo namus kun. Česlovą Vievio slaugos ligoninėje aplankė Kaišiadorių vyskupas kartu su garbingu svečiu arkivyskupu Jonu Bulaičiu (tuomet – popiežiaus nuncijus Pietų Korėjoje), atsisveikinant kun. Česlovas paprašė už jį pasimelsti sukalbant tris kart Sveika Marija. Tai paliudija, kad jis giliai širdyje jautė jos motinišką globą.

V. „Ne mes pasaulio vidurys“

Kun. Česlovas yra žinomas ne tik kaip teologas, bet ir kaip poetas. Viename savo posme, parašytame 1955 m. Kolymos pusiasalyje Magadano lageryje, jis poetiškai išdėsto savo tikėjimą.

„Tikiu, kad žemės menkas taškas –

Tik lašas jūros vandeny.

Ne mums žvaigždžių slaptingas raštas,

Ne mes pasaulio vidurys.“

Nepaisant visų savo nuopelnų Lietuvos Bažnyčiai ir kultūrai, kun. Česlovas pranašiškai rašė: „ne mes pasaulio vidurys“. Tad paradoksalu, kad šio didžiojo žmogaus mirties dešimtmečio paminėjimas vyksta ne mokslo akademijose, universitetų salėse ar teologijos mokyklose, bet mažiausioje Lietuvoje Kaišiadorių vyskupijoje. Tikrai neveltui jis rašė, kad tai jo pamilta Vyskupija, kuri jam tapo šlovingais dvasiniais namais. Amen.

Kun. dr. Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupo generalvikaras

« atgal